Józef Mackiewicz

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Juzefas Mackievičius (lenk. Józef Mackiewicz; 1902 m. balandžio 1 d. Sankt Peterburgas, Rusija – 1985 m. sausio 31 d. Miunchenas, Vokietija) – lenkų rašytojas ir publicistas.

 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Vaikystė ir mokslo metai[taisyti | redaguoti kodą]

J. Mackievičiaus tėvas, kilęs iš kilmingos Lenkijos šeimos buvo Sankt Peterburgo įmonės – „Fochts ir kompanija“, importuojančios vyną direktorius ir bendrasavininkas. Jo motina –Maria – kilusi iš Krokuvos. 1907 m. Mackievičziaus šeima persikėlė į Vilnių, kur po trejų metų, Juzefas pradėjo mokytis Vinogradovo gimnazijoje. Būdamas septyniolikos metų savanoriškai dalyvavo Lenkijos-bolševikų kare. Po karo pabaigos, nepaisant brandos egzamino trūkumo, jis pradėjo studijuoti gamtos mokslus Varšuvos universitete, kuriuos vis dėlto nepabaigė. Taip pat studijavo Vilniaus universitete. Dėl finansinių priežasčių studijų nebaigė, tačiau greičiausiai išlaikė visus egzaminus per visą studijų periodą.


Žurnalistų darbo pradžia, privataus gyvenimo komplikacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji jo straipsniai buvo paskelbti XX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje. 1923–1939 metais J. Mackiewiczius dirbo Vilniuje leidžiamame žurnale Słowo (Žodis), kurio vyriausiasis redaktorius buvo jo vyresnysis brolis – Stanislovas Mackievičius. Nesėkmingai vedęs mokytoją Antoniną Kopanską 1924 metais (su kurią susilaukė dukters Halinos), išsiskyrė po kelerių metų. Po išsiskyrimo su žmona trumpai susitikinėjo su Wanda Zylowska (mirė karo metu) su kuria turėjo dukrą Idalią, gyvenusią iki pat savo mirties 1998 m. Vilniuje (Idalios sūnus yra Lietuvos pilietis). Jis vėl susituokė 1939 m. su dirbusia Słowo žurnale – Barbora Toporska (su ja neturėjo vaikų). 1973 – po Antoninos Kopanskos mirties – Barbora ir Juzefas susituokė.


Konfliktas su besikeičiančiomis valdžiomis[taisyti | redaguoti kodą]

1936 m. Juzefas Mackievičius išleido apsakymų rinkinį 16. między trzecią i siódmą (16. tarp trečiosios ir septintosios), o 1938 m. – Bunt rojstów (Pelkių maištas), kuriame atsirado reportažai iš Słowo žurnalo. Tais pačiais metais, protestuodamas prieš vyriausybės politiką, atvirto į stačiatikybę. Po sovietų invazijos į Lenkiją J. Mackievičius pabėgo į Kauną, tačiau 1939 m. lapkričio mėnesį, kai Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, grįžo ir išleido vieną iš trijų pasirodžiusių Vilniuje dienorašcių – Gazeta Codzienna (Dienoraštis). 1940 m. gegužės mėnesį Lietuvos vyriausybė atėmė jam teisę skelbti savo tekstus, o kai 1940-tų birželio 15 d. Vilnius vėl pateko į sovietų rankas, dirbo medkirčiu ir vežėju. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje 1941 m. birželio mėnesį Vokietija pasiūlė jam lenkiškai redaguoti žurnalą, bet J. Mackievičius kategoriškai atsisakė. 1941 m. paskelbė Goniec Codzienny (vokiečių okupacinės valdžios žurnalas lenkų kalba) keletą anti-komunistų straipsnių ir pasirašė inicialais J.M.


Mirties bausmės byla[taisyti | redaguoti kodą]

1943 m. pradžioje specialusis Armijos krajovos teismas skyrė mirties bausmę Juzefui Mackievičiui (nors 1942 m. jis nieko nepaskelbė vokiečių leidžiamuose žurnaluose). Sergejus Piaseckis – Armijos krajovos vykdomosios valdžios vadovas atsisakė šaudyti Mackievičių, o papulkininkis Aleksander Krzyzanowski, Vilniaus apskrities policijos vadas, nusprendė jį išteisinti. Iki šios dienos aplinkybės apie mirties bausmę yra neaiškios, tikriausiai už tai atsakinga yra sovietinė agentūra AK gretose – šį klausimą detaliai nagrinėja prof. Vladimiras Boleckis (slapyvardis – Jurgis Malewskis) savo knygoje Ptasznik z Wilna (o Józefie Mackiewiczu) (Paukštėda iš Vilniaus (apie Juzefą Mackievičių)).


Pranešimas iš Katynės[taisyti | redaguoti kodą]

1943 m. gegužės mėnesį, po to kai vokiečiai atrado lenkų karininkų kapus Katynėje, Vokietijos kvietimu ir Lenkijos požeminių institucijų sutikimu jis išvyko į Katynę kaip lavonų ekshumacijos stebėtojas. Jam grįžus Goniec Codzienny žurnale buvo išspaudintas interviu su J. Mackievičiu „Aš mačiau savo akimis“, kurime pasakoja apie Lenkijos karininkų kančios vietą. Už šį interviu Polska Parta Robotnicza (Lenkijos darbininkų partija) skyrė mirties bausmę Juzefui Mackievičiui.


Pokario metai – emigracija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl sovietinės okupacijos, 1944 m. J. Mackievičius ir jo žmona pabėgo į Varšuvą. Jie išleido tris žurnalo Alarm (Aliarmas) leidinis, kur teigė, kad Sovietų pergalė prieš Vokietiją reiškia naują okupaciją Lenkijai, šį kartą sovietinę. Vis bėgdami nuo sovietų, rudenį 1944 m. Mackievičius su žmona atvyko į Krokuvą; jis čia parašė brošiūrą Optymizm nie zastąpi nam Polski (Optimizmas nepakeis mums Lenkijos). 1945 m. sausio mėnesį Mackievičius ir jo žmona nuvyko į Romą ir 2-ojo lenkų korpuso Studijų biuro užsakymu J. Mackiewiczius parengė Baltąją knygą apie Katynės žudynes – Zbrodnia katyńska w świetle dokumentów (Katynės žudynės ir dokumentai) su generolo Vladislavo Anderso pratarme, kuri buvo išleista 1948 m. Romoje buvo paskelbtas J. Mackievičiaus reportažas apie masines žydų žudynes Panerių miške, netoli Juodšilių, kuriuose gyveno Lietuvoje.

1946–1947 m. J. Mackievičius pradėjo reguliariai skelbti keliuose emigracijos žurnaluose, pvz. Paryžiaus Kultūroje, Londono Žiniose, savaitraštyje Lvovas ir Vilnius ir tt. Jis bendradarbiavo su Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos išeivijos spauda. Tuo pačiu metu Mackievičius su žmona persikėlė į Londoną. 1949 m. Šveicarijoje Mackievičius paskelbė išverstą į vokiečių kalbą savo knygą apie Katynės žudynes Katyń. Zbrodnia bez sądu i kary (Katynė. Nusikaltimas be bausmės ir teismo, vok. Katyn – ungesühntes Verbrechen), kuri vėliau buvo išversta į kitas kalbas. Autorius nenorėjo išleisti šios knygos lenkų kalba, kad neįsitrauktų į konfliktą su generolu Vladislovu Andersu, nes knyga Katynės žudynės ir dokumentai su generolo pratarme jau buvo išleista.

1951 m. išledo knygą The Katyn Wood Murders – pirmoji knyga apie Katynės žudynes anglų kalba. Po kelių mėnesių J. Mackievičius buvo pakviestas JAV kongreso Specialių tyrimo komisijos Ištirti Katynės Žudynes būti liudytoju it tuo pačiu metu ekspertu.


Paskutinieji metai Miunchene[taisyti | redaguoti kodą]

1955 m. J. Mackievičius su žmona persikėlė iš Londono į Miuncheną. Čia jie gyveno iki mirties iš menkų honorarų už publikacijas. Tada taip pat atsirado dar dvi J. Mackievičiaus knygos Droga do nikąd (išversta į lietuvių kalbą – Kelias į niekur) bei Karjerowicz (Karjeristas). Po dvejų metų buvo išleista Kontra (Prieš), romanas apie Don kazokų kovojančius Antrajame pasauliniame kare prieš sovietus. 1962 m. buvo išleista knyga Sprawa pułkownika Miasojedowa (Pulkininko Miasojedow byla) bei Zwycięstwo prowokacji (Provokacijos pergalė), apie komunizmo plitimo priežastis pasaulyje. Kitos J. Mackievičiaus knygos tai 1964 m. išleistas novelių rinkinį Pod każdym niebem (Po kiekvienu dangumi), Lewa wolna (Kairė laisva), Nie trzeba głośno mówić (Nereikia kalbėti garsiai). 1972 m. pasklebta buvo popiežiaus Jono XXIII politikos analizę apie komunizmą, 1975 m. knygoje Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy (Vatikanas raudonos žvaigždės šėšėlyje) J. Mackievičius tęsė Katalikų Bažnyčios politikos mintį apie komunizmą, šį kartą popiežiaus Pauliaus VI-ojo pontifikato metu.

1974 m. Kanzaso universitetas (JAV) pasiūlė Mackievičių Nobelio literatūros premijai gauti.

Juzefas Mackievičius mirė 1985 sausio 31 d., o jo žmona mažiau nei pusmečiu vėliau. Abiejų sutuoktinių pelenai yra Londone.

1971 m.jam buvo suteiktas Polonia Restituta Komandoro kryžiaus ordinas.

Juzefo Mackievičiaus apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

1971 – suteiktas Polonia Restituta Komandoro kryžiaus ordinas

1973 – Niujorko leidyklos „Contra“ apdovanojimas už knygą „Kelias į niekur“

1984 – Žurnalo „Arka“ apdovadojimas už prozos kūrybą, ypač daug dėmesio skiriant šalyje neseniai išleistiems romanams „Kelias į niekur“, „Nereikia kalbėti garsiai“, „Faktai, gamta, žmonės“.

Kiekvienais metais lapkričio 11 d. nuo 2002 m. Varšuvoje suteikiamas Juzefo Mackievičiaus literatūros apdovanojimas.

1996 m. padarytas dokumentinis filmas „Tylko prawda jest ciekawa“ (Tik tiesa yra įdomi) apie J. Mackievičių.

Apie J. Mackievičių, jo gyvenimą ir kūrybą sukūrė daugiau nei 30 knygų.


Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Lenkų kalba parašytos knygos:

  • 1931 – Ponas deputatas ir Julia (Pan poseł i Julia)
  • 1933 – Vilniaus detektyvinis romanas (keturi autoriai) (Wileńska powieść kryminalna)
  • 1936 – 16. tarp trečiosios ir septintosios (16-go między trzecią i siódmą)
  • 1938 – Pelkių maištas (Bunt rojstów)
  • 1942 – Teisybės yra akys neišbadytos (Prawda w oczy nie kole)
  • 1944 – Optimizmas nepakeis mums Lenkijos (Optymizm nie zastąpi nam Polski)
  • 1948 – Katynės žudynės ir dokumentai su generolu Vladislovo Anderso pratarme (Zbrodnia katyńska w świetle dokumentów z przedmową gen. Władysława Andersa)
  • 1949 – Katyn – UngesuehntesVerbrechen
  • 1951 – The Katyn Wood Murders
  • 1954 – Il massacrodellaforesta di Katyn
  • 1955 – Kelias į niekur (romanas – išverstas į lietuvių kalbą) (Droga donikąd)
  • 1955 – Karjeristas (romanas) (Karierowicz)
  • 1957 – Dangaus dugnas (trečias leidimas – Per šiaures į tropikų) (Dno nieba) (trzecie wydanie – Przez północ do tropików)
  • 1957 – Prieš (romanas) (Kontra)
  • 1962 – Pulkininko Miasojedow byla (romanas) (Sprawa pułkownika Miasojedowa)
  • 1962 – Provokacijos pergalė (Zwycięstwo prowokacji)
  • 1964 – Po kiekvienu dangumi (apsakymų rinkinys) (Pod każdym niebem)
  • 1965 – Kairė laisva (romanas) (Lewa wolna)
  • 1969 – Nereikia kalbėti garsiai (romanas) (Nie trzeba głośno mówić)
  • 1972 – Kryžiaus šešėlyje (W cieniu krzyża)
  • 1975 – Vatikanas raudonos žvaigždės šėšėlyje (Watykan w cieniu czerwonej gwiazdy)
  • 1984 – Gerbiamoji Pani… (knygoje yra J. Mackiewicziaus bei Barboro Topolskos tekstai) (Droga Pani… (książka zawiera teksty Józefa Mackiewicza oraz Barbary Toporskiej))
  • 1984 – Faktai, gamta, žmonės (Fakty, przyroda i ludzie)
  • 1997 – Katynė. Nusikaltimas be bausmės ir teismo (Katyń. Zbrodnia bez sądu i kary)
  • 2002 – Langai užkimšti skudurais (Okna zatkane szmatami)
  • 2003 – Nudis verbis. Straipsniai bei reportažai iš 1939–1949 metų
  • 2009 – Juzefas Mackievičius. Laiškai, studijos, prisiminimai (parengė Zbigniew S. Siemaszko) (Józef Mackiewicz. Listy, opracowania, wspomnienia, oprac. Zbigniew S. Siemaszko))
  • 2009 – Katynės žudynių byla. Ši knyga buvo pirmoji (Sprawa mordu katyńskiego. Ta książka była pierwsza)
  • 2010 – Laiškai „Žinios” redaktoriams (Listy do redaktorów „Wiadomości”)