Izabelė Jogailaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Izabelė Jogailaitė
Gimė 1519 m. sausio 18 d.
Krokuva
Mirė 1559 m. rugsėjo 15 d. (40 metų)
Alba Julija
Tėvas Zigmantas Senasis
Motina Bona Sforza
Sutuoktinis (-ė) Jonas Zapojajis
Vaikai Jonas Zigmantas Zapojajis
Vengrijos karalienė
Valdė 1539 m. - 1540 m. (~1 metai)
Pirmtakas Marija Habsburgaitė
Įpėdinis Marija Ispanė
Vikiteka Izabelė Jogailaitė

Izabelė Jogailaitė (lenk. Izabela Jagiellonka; 1519 m. sausio 18 d. – 1559 m. rugsėjo 15 d.) – Lenkijos–Lietuvos princesė, vyriausioji Lenkijos karaliaus Zigmanto Senojo ir Bonos Sforzos duktė. 1539 metais, po santuokos su Jonu Zapojaju, tapo Vengrijos karaliene.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izabelė Jogailaitė jaunystėje

Izabelė gimė Krokuvoje, ji buvo vyriausioji karaliaus Žygimanto Senojo ir jo italės žmonės Bonos Sforzos šeimoje. Didžiąją dalį savo vaikystės praleido Vavelio pilyje ir medžioklės pilyje Niepolomicėje. 1527-29 ir 1533-36 m. gyveno Lietuvoje. Pastarojo vizito metu jos trys jaunesniosios seserys liko Krokuvoje. Izabelė gavo gerą išsilavinimą, galėjo kalbėti ir rašyti keturiomis kalbomis: lenkų, lotynų, vokiečių ir italų (motinos gimtąja kalba). Bona Sforza daugiau dėmesio skyrė vyresniajai dukteriai, anksti ją ištekino, o kitomis trijomis jos seserimis mažai rūpinosi ir jos ištekėjo vėlai.

Nors Izabelės santuoka tetruko pusantrų metų ji susilaukė vyriškos lyties palikuonio Jono Zigmanto Zapojajio, gimusio dvi savaitės prieš tėvo mirtį 1540 m. liepą. Likęs Izabelės gyvenimas praėjo bekovojant dėl sūnaus paveldėjimo teisės. Tuo metu dėl Vengrijos varžėsi Austrijos erchercogas Ferdinandas I, kuris norėjo ją prijungti prie Habsburgų valdų (žr. Vengrijos karalystė), vengrų didikai, kurie norėjo Vengriją išlaikyti nepriklausoma (žr. Rytų Vengrijos karalystė), ir Osmanų imperijos sultonas Suleimanas Didysis, kuris norėjo Vengriją paversti vasaline valstybe. 1541 m. užėmęs Budą sultonas Suleimanas ją paskyrė Transilvanijos regente, valdžiusia mažamečio sūnaus vardu. Šis regionas tapo pusiau nepriklausoma pasienio valstybe, pasižymėjusia savo religine laisve.[1] Tikroji valdžia buvo kardinolo Jurgio Martinuzzi rankose. 1549 m. Čekijos ir Vengrijos karaliaus (Austrijos erchercogo) Ferdinando legatai ir Izabelė sutiko grąžinti Transilvaniją į Vengrijos karalystę. 1551 m. Ferdinandas, susitaręs su kardinolu Jurgiu Martinuzzi, privertė Izabelę palikti Transilvaniją, kuri pagal Nirbatoro sutartį perėjo Ferdinandui. Ji grįžo į gimtąją Lenkiją ir gyveno su savo šeima. Sultonas Suleimanas pagrasino įsiveržti į Vengriją ir privertė didikus pakvieti Izabelę atgal į Transilvaniją.[2] Ji grįžo 1556 m. spalį ir valdė kaip sūnaus regentė iki savo mirties 1559 m. rugsėjį Alba Julijoje, kur ir buvo palaidota.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ritchie, Susan J. (2014). Children of the Same God: The Historical Relationship Between Unitarianism, Judaism, and Islam. Unitarian Universalist Association of Congregations. ISBN 9781558967250.. P.21-22
  2. Patrouch, Joseph F. (2010). Queen's Apprentice: Archduchess Elizabeth, Empress María, the Habsburgs, and the Holy Roman Empire, 1554-1569. BRILL. ISBN 9789004180307.. P.53-54

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkosios šeimos titulai
Prieš tai:
Marija Habsburgaitė
Vengrijos karalienė
1539–1540
Po to:
Marija Ispanė