Ivanas Rūstusis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ivanas Rūstusis
Rusijos caras
Iioan4.jpg
Riurikaičiai
Gimė: 1530 m. rugpjūčio 25 d.
Kolomenskas
Mirė: 1584 m. kovo 18 d. (53 metai)
Maskva
Palaidotas: Archangelsko soboras Maskvoje
Tėvas: Vasilijus III
Motina: Elena Glinskaja
Sutuoktinis(-ė): 1) Anastasija Romanova
2) Marija Temriukovna
3) Marfa Sobakina
4) Ana Koltovskaja
5) Ana Vasilčikova
6) Vasilisa Melenteva
7) Marija Nagaja
Vaikai:

Dmitrijus
Ivanas
Fiodoras I
Vasilijus
Dmitrijus Uglickis
Ana
Marija

Pirmasis Rusijos caras
Maskvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1533 m. - 1584 m. (~51 metai)
Pirmtakas: Vasilijus III
Įpėdinis: Fiodoras I
Commons-logo.svg Vikiteka: Ivanas RūstusisVikiteka

Ivanas Vasiljevičius (rus. Иоа́нн Васи́льевич; pramintas Ivanu Rūsčiuojumi, vėliau Ivanu: Ioanu IV; 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskojės k. – 1584 m. kovo 18 d. Maskvoje) – Maskvos didysis kunigaikštis ir pirmasis Rusijos caras (nuo 1547 m.) valdęs 1533 m. – 1584 m. (išskyrus 15751576 m., kai nominaliai caru buvo Simeonas Bekbulatovičius)[1].

Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus III ir Jelenos Glinskajos sūnus. Tėvo linija buvo kilęs iš Ivano Kalitos dinastijos, motinos linija – iš Mamajaus, kuris buvo laikomas Lietuvos kunigaikščių Glinskių giminės pradininku.[2] Pramotė Sofija Paleolog buvo kilusi iš Bizantijos imperatorių dinastijos.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė 1530 m. rugpjūčio 25 d. Kolomenskoje kaimelyje. Jis buvo pagrindinis paveldėtojas, nors į sostą dar kandidatavo ir jo tėvo broliai: kunigaikščiai Andrejus ir Jurijus. 1533 m. sunkiai susirgęs Vasilijus III, numatė sau greitą mirtį ir sudarė septynerių bajorų komisiją, kuri privalėjo auklėti bei saugoti sūnų Ivaną iki 15 metų amžiaus.[3] Ivanui buvo vos treji metai, kai jo tėvas didysis kunigaikštis mirė 1533 m. gruodžio 3 d.

Komisija veikė apie metus, tačiau greitai pradėjo irti. Keli Ivano globėjai buvo suimti, kiti išvyko tarnauti LDK kunigaikščiams, bet vistiek Maskvos bajorai aktyviai bandė sulaikyti kitų šalininkų veržimąsi į valdžią. Po gausos konfliktų ir „netikėtų“ mirčių 1545 m. penkiolikmetis Ivanas paveldėjo pilnavertį Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą.[4]

1547 m. sausio 16 d. Maskvos kremliuje Ivanas IV buvo karūnuotas Rusijos caru, taip pat pateptas ir palaimintas Maskvos metropolito Makarijaus. Europoje caro titulas buvo lyginamas su karaliaus vardu. Carui Ivanui buvo svarbus pripažinimas kitose valstybėse, taigi 1554 m. Anglijos valdovai oficialiai priėmė jo vardą. 1574 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijanas II pasiūlė Ivanui IV rytų cezario pareigas, tačiau tas atsisakė ir pareikalavo pripažinti savąjį titulą, caro vardą. Imperatorius sutiko, daugelis kitų valstybių valdovų irgi, teigiamo atsakymo Ivanas IV nesulaukė tik iš Abiejų Tautų Respublikos.[5]

Ivano IV karūnavimas įtvirtino jo padėtį visuomenėje, tačiau sužlugdė glinskių giminę. 1547 m. įvykusio sukilimo Maskvoje prieš bajorus metu buvo išvaryta dauguma Glinskių kilmės senjorų.[6]

Reformos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1549 m. caras Ivanas pradėjo vykdyti svarbias reformas Rusijos valdyme, jis siekė centralizuoti valstybę, tobulinti karines pajėgas ir įvesti naująjį teisių statutą. Ivano IV įsakymu 1549 m. buvo įsteigtas Zemskio soboras – pirmasis Rusijos parlamentas. 1550 m. įvestas naujasis caro įstatymų rinkinys, leidžiantis krikščioniams oficialiai švęsti jų šventes, o 15551556 m. pilnai uždrausta duoklė ir pertvarkyta rusų armija.

1560 m. pradžioje Ioano Vasiljevičiaus sfragistikos reforma pakeitė valstybės herbo ir antspaudo struktūras, ant senojo dvigalvio erelio atsiradęs raitelis simbolizavo Riurikaičių dinastijos giminę.[7]

Karai[taisyti | redaguoti kodą]

V. Vasnecovo „Ivanas Rūstusis“ (1897 m.)
Ivano Rūsčiojo kariai įsiveržia į Lietuvą, Iliustruotasis metraščių sąvadas

Caras Ivanas IV negailestingai dorojosi su priešininkais, nuolatos kovojo dėl įtakos ir žemių, valdė galingą kariuomenę, pasižymėjusia savo sunkiosios artilerijos galia. Gerai ekipiruoti rusų šauliai – artilerininkai ir pėstininkai buvo pranašesni netgi už Europos valstybių batalionus.[8]

Žygiai į Kazanę[taisyti | redaguoti kodą]

Siekdamas užmegzti draugiškus santykius, Ivanas IV buvo lojalus Kazanės chanui Šach-Ali ir sudarė taikos uniją su jo chanatu, tačiau neilgam. 1546 m. naujuoju chanu tapęs Safa-Girejas pareiškė nenorįs taikiai bendrauti su Rusija.[9] Caras Ivanas nutarė surengti 3 ekspedicijas prieš Kazanės chanatą:

  • Trečiasis žygis (1552 m.). 150 tūkstančių rusų karių su 150 patrankų galutinai įtikino naująjį Kazanės chaną Edigerį-Magmetą pasiduoti ir nurašyti chanato žemes Rusijai.[12] Ivanas IV naujas teritorijas valdyti priskyrė bajorui Aleksandrui Šuiskiui ir kunigaikščiui Vasilijui Serebrianui.

Žygiai į Astrachanę[taisyti | redaguoti kodą]

15541556 m. Ivanas IV surengė du žygius į Astrachanės chanatą:

  • Antrasis žygis (1556 m.). Dervišui-Ali pakeitus sąjungininkus, rusų būriai vėl puolė Volgos deltos chanatą. Naujojo vaivados N. Čeremisinovo kariai atsikariavo Astrachanę, tačiau šįkart chanato žemes aneksavo.

Caro įtaka pradėjo plisti į pietus Kaukazo link.

Karai su Krymu[taisyti | redaguoti kodą]

„Rusų šauliai“
(XIX a. graviūra)

Nuo 1541 m. Krymo chanatas pradėjo aktyviai puldinėti Rusijos teritoriją:

  • 1552 m. chano Devleto I Girėjaus kariai užgruobė Tulos miestą.

Karas su Švedija[taisyti | redaguoti kodą]

Nesusitarus su Rusiją dėl valstybės ribų, švedai surinko flotilija puolimui:

Livonijos karas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Livonijos karas.
B. Čorikovo „Ivanas Rūstusis užima Narvą“ (1836 m.)
Repino paveikslas Ivanas Žiaurusis ir jo sūnus Ivanas
Marko Antokolskio skulptūra Ivanas IV

Ivanas Vasilevičius planavo užsikovoti Baltijos žemes, taigi jam buvo svarbu susikurti galingą flotilę, rasti tiesioginį išėjimą į Baltijos jūrą, nepriklausant nuo Lietuvos ar Švedijos. Livonijos regionas labiausiai tiko tam:

1575 m. kandidatavo į Abiejų Tautų Respublikos karalius, tačiau išrinktas nebuvo. 1576 m. surinkta naujoji Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro kariuomenė sėkmingai kariavo su rusais Livonijoje, atsikovojo Polocką ir apgulė Pskovą. 1582 m. buvo pasirašyta 10 metų trukmės Jam Zapolės taikos sutartis su Abiejų Tautų Respublika. Rusija prarado visas Livonijos žemes ir Polocką, karas buvo pralaimėtas.[16]

Kultūrinė veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Ivanas IV buvo ne tik visą griaunantis tironas, tačiau ir gabus mokslams asmuo, eruditas, turintis fenomenalią atmintį.[17] Jis buvo vienas iš svarbiausių Rusijos istorinių laiškų autorius, caras buvo rašęs Elžbietai I, Steponui Batorui bei Jonui Chodkevičiui. Taip pat Ivanas Vasilevičius buvo puikus oratorius ir kūrė smulkius grožinės literatūros kūrinius.[18]

Caro Ivano įsaku buvo surinktas Rusijos istorinių dokumentų rinkinys (rus. Лицевой летописный свод), įrengtas knygų spausdinimo cechas bei pradėtas statyti Palaimintojo Vasilijaus soboras Raudonojoje aikštėje.

Caras turėjo gausią asmeninę biblioteką kremliuje, tačiau vienų Maskvos gaisrų metu jos sankaupos buvo prarastos.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://militera.lib.ru/ Iš V. Kargalovo knygos „Конец ордынского ига“.
  2. http://slovari.yandex.ru/dict/bse/article/00018/89000.htm?text=%D0%93%D0%BB%D0%B8%D0%BD%D1%81%D0%BA%D0%B8%D0%B5 Didžioji tarybinė enciklopedija
  3. Iš R. Skrinikovo knygos „Иван Грозный“.
  4. Iš I. Smirnovo knygos „Иван Грозный“.
  5. http://www.diphis.ru/ Iš V. Potiomkino knygos „Под ред“.
  6. Iš A. Zimino knygos „Пересветов и его современники…“.
  7. Iš K. Bestuževo-Riumino knygos „Русская история“.
  8. Iš A. Černovo knygos „Вооруженные силы Русского Государства в 15-17 в.“.
  9. Iš V. Potemkino knygos „Под ред“.
  10. PRCK.
  11. Iš G. Štadeno knygos „Записки о Московии“.
  12. Iš A. Kurbinskio knygos „История Иоанна Грозного“.
  13. Karai su Krymu.
  14. Rusų – švedų karas.
  15. Iš V. Pochlebkino knygos „Указ“.
  16. Iš V. Koroliuko knygos „Ливонская война“.
  17. Iš V. B. Kobrino knygos „Иван Грозный. История Москвы: портреты и судьбы“.
  18. Iš D. S. Lichačiovo knygos „Великое наследие“.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]