Ius sanguinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ius sanguinis (lot. kraujo teisė) – pilietybės suteikimo principas, pagrįstas giminystės ryšiais: t. y. gimusio asmens pilietybę apsprendžia jo tėvų (arba vieno iš tėvų) turima pilietybė. Ius sanguinis atveju teritorinis aspektas nevaidina jokio vaidmens, kitaip sakant, asmens pilietybė nepriklauso nuo šalies, kurioje jis gimė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. pabaigoje Prancūzijos ir Vokietijos debatai dėl pilietybės apėmė Ernest Renan prieštaravimą Vokietijos „objektyvios pilietybės“ koncepcijai, kuri buvo grįsta pilietybės įgijimu kraujo ryšiais, rase ir net kalba. E. Renan‘o požiūris paaiškina Prancūzijos pasirinkimą pilietybę suteikti remiantis ius soli principu. Daugelis valstybių naudojasi kartu ir ius sanguinis, ir ius soli principais (tokios valstybės kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Italija, Izraelis, Graikija, Islandija ir kitos).

Išskyrus Prancūziją, ius sanguinis principui kontinentinės Europos valstybės vis dar teikia pirmenybę. Tokiu būdu jos bando palaikyti kultūros ir nacionalinio identiteto vientisumą. Kai kurios valstybės suteikia asmenims, gimusiems šalyje, tokias pačias teises kaip ir piliečiams, tačiau oficialiai pilietybė nėra suteikiama. Tokių atvejų pavyzdžiu gali būti Indfødsret Danijoje, kur sulaukę 18-iolikos metų nepiliečiai gyventojai gali pasirinkti laikyti testą ir įgyti Danijos pilietybę.

Modeliai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra išskiriami du pilietybės įgijimo būdai remiantis ius sanguinis, tai „automatinis“ ir „neautomatinis“ modeliai.

Jei pilietybė yra suteikiama automatiškai, tai nėra atsižvelgiama į šiuos kriterijus:

  • a) teritorinis aspektas (nesvarbu ar asmuo gimė užsienyje, ar ne);
  • b) tėvų gimimo vieta;
  • c) būdas, kuriuo tėvai įgijo pilietybę (nesvarbu ar tėvai yra piliečiai pagal kilmę, ar įgijo pilietybę pvz.: natūralizacijos būdu);
  • d) santuokos kriterijus (ar vaikas gimė santuokoje, ar ne);
  • e) vieno iš tėvų, kuris yra pilietis, lytis (vaiko gimimo užsienyje atveju nėra svarbus ar tėvas, ar motina yra pilietis);
  • f) tėvų gyvenimo užsienyje priežastys (vaiko gimimo užsienyje atveju).

P.S. kalbant apie kriterijų „d“, būtina pažymėti, kad jei vaikas gimsta ne santuokoje, tai norint gauti pilietybę reikia tėvo, taip pat piliečio, pripažinimo.

Neautomatiniai pilietybės įgijimo būdai remiantis ius sanguinis yra gana įvairūs ir priklauso nuo konkrečios šalies pilietybės politikos. Pvz.: Belgijoje ir Airijoje pilietybė nėra suteikiama automatiškai, jei abu tėvai yra gimę užsienyje. Airijoje yra įvestas ir dar vienas kriterijus, kuris neleidžia įgyti pilietybės automatiškai, tai tėvų gyvenimas užsienyje dėl kokių kitų priežasčių, nei darbas Airijos tarnybose (šis skriterijus galioja ir Portugalijoje). Nors minėtais atvejais pilietybė ir nėra suteikiama automatiškai, tačiau ją galima įgyti palengvintomis sąlygomis, elementarios deklaracijos būdu.

Tuo tarpu Šiaurės Europos šalyse pilietybė yra suteikiama visiems vaikams, kurių bent vienas iš tėvų yra pilietis, tačiau išimtis yra daroma vaikams, gimusiems nesantuokoje piliečiui vyrui ir nepilietei moteriai. Suomijoje ir Švedijoje šie vaikai gali įgyti pilietybę paprastos deklaracijos būdu, tuo tarpu Vokietijoje minėtosios grupės asmenys turi pereiti daug sudėtingesnes natūralizacijos procedūras (pvz.: turi atitikti rezidavimo trukmės šalyje kriterijų). Austrijoje taip pat nėra svarbi šalis, kurioje gimė vaikas, jei jis gimė santuokoje, kur bent vienas iš tėvų yra pilietis. Jei asmuo gimsta ne santuokoje, tai pilietė privalo būti motina. Galiausiai Didžiojoje Britanijoje vaikai įgyja pilietybę pagal ius sanguinis principą, jei tėvai yra vedę arba motina yra pilietė. Be to, vaikai gimę užsienyje gauna JK pilietybę automatiškai, jei vienas iš tėvų yra pilietis gimęs JK arba tėvai dirba JK tarnyboje užsienyje.

Lex sanguinis taikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelis valstybių taiko lex sanguinis principą, atitinkantį ius sanguinis, tačiau pilietybė nėra automatiškai priskiriama. Tai padeda išvengti pilietybės suteikimo asmenims, kurie neturi tikro ryšio su valstybe ir gyvena kitose šalyse, bet gali pareikalauti teisių, tokių kaip imigracija ar valstybės apsauga. Taikomos imigracijos privilegijos tiems asmenims, kurie su valstybe yra susijęs etniniais ryšiais.

  • Belgija: Buvę Belgijos piliečiai (išskyrus tuos, iš kurių pilietybė buvo atimta), gali atgauti Belgijos pilietybę pateikus pareiškimą po 12 mėnesių gyvenimo laikotarpio šalyje. Gyvenimas užsienyje gali būti sulygintas su gyvenimu Belgijoje, jei asmuo gali įrodyti tikrus ryšius su Belgija. Į priežastis, dėl kurių asmuo prarado Belgijos pilietybę, ir priežastis, dėl kurių nori ją susigrąžinti, taip pat bus atsižvelgta. Jei tėvai atnaujina savo turėtą Belgijos pilietybę, jų vaikai iki 18-iolikos metų automatiškai ją įgyja.
  • Bulgarija: 1991 m. Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, kad „asmuo, kilęs iš Bulgarijos, gaus Bulgarijos pilietybę palengvintomis sąlygomis“. Bulgarijos Pilietybės įstatymo 15 straipsnis teigia, kad asmuo, „kilęs iš Bulgarijos“ gali būti natūralizuotas be laukimo periodo, jam nereikia deklaruoti savo pragyvenimo šaltinio, laikyti bulgarų kalbos egzamino ar atsisakyti turimos pilietybės.
  • Estija: Estijos Konstitucijos 36 straipsnis nurodo, kad kiekvienas estas turi teisę atvykti ir gyventi Estijoje.
  • Islandija: Asmuo gali įgyti Islandijos pilietybę gimimu, jei jo motina yra Islandijos pilietė arba tėvas yra Islandijos pilietis.
  • Graikija: Etniniai graikai gali atgauti Graikijos pilietybę dvejais būdais, reglamentuotais Graikijos Pilietybės kodo. Vadovaujantis 5-uoju straipsniu, etniniai graikai, kurie buvo be pilietybės (kurie savanoriškai atsisakė savo pilietybės), galėjo įgyti pilietybę pateikę prašymą Graikijos konsuliniam biurui. Taip pat etniniai graikai, kurie prisijungė prie ginkluotųjų pajėgų, vadovaujantis 10 straipsniu, automatiškai įgyja Graikijos pilietybę ir vietoje pilietybės priesaikos yra prisaikdinami karine priesaika.
  • Kroatija: Kroatijos Pilietybės įstatymo 11 straipsnis leidžia emigrantams ir jų palikuonims įgyti Kroatijos pilietybę sugrįžus be kalbos egzamino laikymo ar turimos pilietybės atsisakymo. Be to, 16 straipsnis leidžia „iš Kroatijos kilusiam asmeniui, kuris neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Kroatijoje, įgyti Kroatijos pilietybę“ pateikus raštišką pareiškimą ir įrodymus, kad asmenį sieja ryšiai su Kroatijos kultūra.
  • Suomija: Suomių įstatymas suteikia teisę etniniams suomiams grįžti iš buvusios Sovietų Sąjungos. Pilietybės suteikimo prašytojai turi išlaikyti vienos iš šalies oficialių kalbų, suomių arba švedų, egzaminą. Kai kurie suomių palikuonių asmenys, kurie gyvena buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, turi teisę įkurti nuolatinę savo rezidenciją, kuri suteikia jiems teisę siekti pilietybės.
  • Vengrija: Pilietybės akto 4(3) dalis leidžia etniniams vengrams (apibūdintiems kaip asmenims, „kurio bent vienas iš giminių buvo Vengrijos pilietis“) įgyti Vengrijos pilietybę po 1 metų gyvenimo trukmės šalies teritorijoje. Be to, 2001-ųjų metų Satuso įstatymas suteikia tam tikras privilegijas etniniams vengrams, gyvenantiems buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoje. Jiems leidžiama įgyti asmens tapatybės korteles, tačiau tai nesuteikia pilnos Vengrijos pilietybės.
  • Vokietija: Vokietijos pagrindinio įstatymo (Konstitucijos) 116(1) straipsnis nurodo, kad teisę į pilietybę turi visi asmenys, kurie buvo susiję su Vokietija (ir jos 1937 m. sienomis) kaip „pabėgėliai ar išvaryti iš šalies asmenys, bet kilę iš Vokietijos, arba tokių asmenų sutuoktiniai ar palikuonys“. Vienu metu etniniai vokiečiai, gyvenę buvusiame Rytų bloke, galėjo įgyti pilietybę automatiška procedūra. Nuo 1990 m. įstatymas buvo sugriežtintas norit sumažinti atvykstančių į šalį imigrantų skaičių kiekvienais metais. Šiuo metu reikalaujama, kad imigrantas įrodytų savo kalbos žinias ir kultūrinę integraciją. Straipsnis 116(2) suteikia teisę asmenims (ir jų palikuonims), kurie buvo nacių valdžios denatūralizuoti, atgauti pilietybę, jei jie to nori. Tie, kurie gyveno Vokietijoje po 1945 m. gegužės 8 d., buvo automatiškai laikomi vokiečiais. Abu šie straipsniai skirti nemažai daliai lenkų ir izraeliečių, kurie kartu buvo ir vokiečiai, tačiau gyveno Lenkijoje ir Izraelyje.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Engin F Isin, Bryan S Turner. Handbook of Citizenship Studies. Sage Publications Ltd. 2003.
  • Rainer Bauböck, Eva Ersbol, Kees Groenendijk, Harald Waldrauch. Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European countries, Volume 1: comparative analyses, Amsterdam university press, 2006 m.
  • Sylvain Allemand. Droit du sol vs droit du sang? http://www.scienceshumaines.com/-0adroit-du-sol-vs-droit-du-sang--0a_fr_2590.html