Ironija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ironija – paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, rašomojoje – kabutės. Ironiją galima laikyti ne tik vien tropu, kartais visą pasakojimą ar net didelės apimties kūrinį suprantame kaip ironišką žvilgsnį į pasaulį. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję vertės.

Pavyzdys[taisyti | redaguoti kodą]

O taip, juk aš kaltas visada. (Kai žmogui bandoma paaiškinti jo kaltę konflikte)

Žmogus – ne mašina gi. PavargstaBalys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį fašistą (romanas „Dievų miškas“).