Irano revoliucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Protestuojai Azadi aikštėje Teherane 1979 m.

Irano revoliucija, dar vadinama Islamo revoliucija bei 1979 m. revoliucija – revoliucija, vykusi Irane 19781979 m., kurios metu panaikinta monarchija ir įvesta Irano Islamo Respublika. Revoliucijos lyderiu buvo ajatola Chomeinis.

Priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Revoliucijos pagrindinė priežastis buvo šacho Mohamedo Rezos Pehlevio vykdyta aktyvi Irano vesternizacija. Šacho režimas šalyje diegė daugumai gyventojų nepriimtinas liberalias vertybes, apribojo islamo dvasininkijos įtaką, rengė susidorojimus su opozicija. Šalis kentėjo nuo ekonominių problemų bei didelio socialinio neteisingumo, tuo tarpu šachas neracionaliai švaistė šalies biudžetą. Be to, Reza Pehlevis palaikė gerus santykius su JAV ir kitomis Vakarų šalimis ir visuomenėje buvo laikomas Vakarų jėgų statytiniu. Paminėtina tai, kad Reza Pehlevis į valdžią atėjo kuomet 1953 m. CŽV ir MI6 įvykdė valstybinį perversmą ir nuvertė demokratiškai išrinktą premjerą Mohamedą Mosadegą (Operacija Ajax). Reza Pehlevio tėvas Šachas Pehlevis vykdė šalies Irano antiislamizavimo politiką – moterims buvo griežtai uždrausta nešioti čadras, panaikinta tradicinė lyčių atskirtis, steigėsi raudonųjų žibintų kvartalai, kazino. Buvo susidorojama su reformų priešininkais.

Irano visuomenę užrūstinęs šachas Reza Pehlevis ir jo žmona Fara

Eiga[taisyti | redaguoti kodą]

1963 m. ajatola Ruhola Chomeinis pradėjo rengti sukilimus prieš šacho reformas. Laikui bėgant ne tik islamistai, vadovaujami ajatolos, bet ir liberalų partija „Irano Laisvės Judėjimas“, socialdemokratų „Liaudies Frontas“, kairieji partizanai susivienijo prieš šachą.

1970–1977 m. politinė įtampa Irane kaito – 1971 m. šachas Reza Pehlevis Persepolyje surengė 2500-ųjų persų metų šventę, kurios metu liejosi alkoholis, ruošti prabangūs valgiai svečių iš vakarų pamaloninimui, kai tauta skurdo. Islamo kalendorius pakeistas persiškuoju. 1970 m. kilęs naftos bumas dar labiau atvėrė prarają tarp turtingųjų ir skurstančiųjų.

1977 m. spalį prasidėjo pirmi ginkluoti susirėmimai tarp kariuomenės ir protestuotojų. 1978 m. buvo susidorota su studentų mitingu Kumo mieste. Jausdamas blogėjančią padėtį šachas kreipėsi pagalbos į JAV, bet amerikiečiai laikė padėtį Irane stabilia ir nesiruošė imtis papildomų priemonių.

Demostracija prieš šachą Teherane
Revoliucijos lyderis Ruhola Chomeinis

1978 m. protestai vyko be pertrūkio visuose didžiuosiuose Irano miestuose, padėtis dar labiau paaštrėjo per tradicinį piligrimystės laikotarpį Arba’een. Šachas kreipėsi į visuomenę, žadėdamas slaptosios policijos (SAVAK) vadovų nušalinimą bei laisvus rinkimus. Tačiau protestuotojų gretos vis gausėjo. 1978 m. rugpjūtį buvo sudegintas kino teatras Abadane, žuvo virš 400 žmonių – paprastai kino teatrus atakuodavo islamistai, tačiau buvo manoma, kad šįkart tai buvo tyčinė SAVAK provokacija. Kitą dieną Abadane susirinko 10 tūkst. žmonių į laidotuves skanduodami „sudeginti šachą!“.

Šachas paskyrė naują premjerą Džafarą Šarifą Imami, nurodė uždaryti kazino, grąžintas senas kalendorius, legalizuotos partijos. Tačiau tai protestuotojų nenumaldė. Šachas uždraudė bet kokias demonstracijas, tačiau nepaisant to, 1978 m. rugsėjo 8 d. minia protestuotojų susirinko Džalė aikštėje Teherane. Policija į demonstrantus atidengė ugnį, dešimtys žmonių žuvo (diena pavadinta Juodoju penktadieniu). Po šių įvykių, nuo šacho nusisuko ne tik dauguma iraniečių, bet ir jo sąjungininkai užsienyje. Spalį surengtas generalinis streikas. Šachas Reza Pehlevis pakeitė ministrą generolu Golam Reza Ažariu bei siekė susekti Irake besislapstantį Chomeinį. Irakas sutiko išduoti ajatolą, bet šis spėjo išvykti į Prancūziją.

1978 m. gruodžio 2 d. į Azadi aikštę Teherane susirinko 2 mln. iraniečių, reikalaujančių šacho atsistatydinimo ir Chomeinio grįžimo. Kitą savaitę visoje šalyje protestavo 6-9 mln. žmonių. Šachas Reza Pehlevis net nesugebėjo rasti norinčių dirbti premjeru, galiausiai juo tapo vienas liberalų opozicionierių Šapūras Bachtiaras.

Šachas vis didėjant spaudimui pradžioje sutiko atiduoti valdžią, bet likti šalyje, tačiau 1979 m. sausio 16 d. su savo princese pabėgo iš Irano. Minios džiaugsmingai šventė, naikino rojalistinę ir vakarietišką atributiką. Premjeras paleido politinius kalinius, išformavo slaptąją policiją, leido grįžti ajatolai Chomeiniui.

1979 m. vasario 1 d. ajatola Ruhola Chomeinis užsakytu Air France lėktuvu nusileido Teherane. Jį džiaugsmingai sutiko milijoninės minios žmonių, skanduodamos palaikymo šūkius. Chomeinis premjeru paskyrė Mehdi Bazaganą. Netrukus buvo nugalėti paskutiniai rojalistai, užimti šacho rūmai, televizijos bokštas. Laikotarpis nuo vasario 1 iki 11 d. Irane švenčiamas kaip Fadžro dekada.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

Po revoliucijos tęsėsi ilgas krizės laikotarpis, tačiau Irako-Irano karas konsolidavo šalį ir sutelkė valdžią religiniams lyderiams. Revoliucija buvo sveikinama daugelio šalių islamistų kaip didžiausia visų laikų Islamo revoliucija. Ji taip pat susilaukė palaikymo iš kairiųjų Lotynų Amerikos revoliucionierių. Po revoliucijos kardinaliai pasikeitė JAV ir Irano santykiai, Iranas tapo vienu svarbiausių JAV užsienio politikos kritikų. Po revoliucijos Irane palaipsniui kilo raštingumo, gimstamumo, gyvenimo trukmės rodikliai, pagerėjo ekonominė padėtis, grąžinta šariato teisė.