Invokacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Invokacija (lot. invocatio – kreipimasis) – autoriaus kreipimasis į mūzas, dievybę ar dvasinį globėją literatūros kūrinio pradžioje, prašant įkvėpimo ir jėgų įgyvendinti kūrybinį sumanymą.
Viena iš retorinio kreipinio formų. Invokacija – svarbiausias antikinės literatūros elementas, nes Antikos epochoje poetas buvo laikomas dieviškosios valios reiškėju.
Epinėje poezijoje autoriai kreipdavosi į dvasinius globėjus prašydami įkvėpimo ar užtarimo, reikšdami savo meilę ir atsidavimą. Dabartinėje literatūroje invokacija naudojama kaip stilizacijos priemonė.
