Investicijų efektyvumo įvertinimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Investicijų efektyvumo įvertinimas – planavimo proceso numatomų rezultatų įvertinimas, kuomet planuojama įsigyti ilgalaikio turto, pakeisti seną įrangą nauja, kuriant naują įmonę bei verslo ir investiciniuose projektuose.

Grynoji dabartinė vertė (Net present value - NPV)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Grynoji dabartinė vertė.

Grynoji dabartinė vertė – tai paprastai dabartinė visų pinigų srautų, įskaitant ir pradinę investiciją, vertė. Projektas pasirenkamas, jei grynoji dabartinė vertė yra teigiama, o tai reiškia, kad iš investicijos prognozuojama gauti pinigų srautus didesnius už grynąją investicijos vertę.

Remiantis grynąją dabartine verte, laikomasi tokios sprendimų priėmimo taisyklės:

  • projektas pasirenkamas, jei NPV > 0,
  • projektas atmetamas, jei NPV < 0,
  • projektu nesidomima, jei NPV = 0.

Vidinė grąžos norma (Internal rate of return - IRR)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vidinė pajamų norma.

Vidinė pajamų norma yra tokia diskonto norma, kuriai esant grynoji dabartinė vertė prilyginama nuliui. Vidinės pajamų normos sprendimų taisyklės:


Projektai gali turėti daugiau negu vieną pajamų normą. Taip yra dėl to, kad vidinės pajamų normos sprendimas yra pagrįstas daugianare n laipsnio lygtimi. Jei pradinės išlaidos yra vieninteliai iš visos serijos neigiami pinigų srautai, o visi kiti yra teigiami, tada visi kiti (išskyrus vieną) sprendimai yra arba neigiamas, arba įsivaizduojamas skaičius. Bet, kai teigiami ir neigiami ženklai pinigų srautų eilutėje keičiasi daug kartų, gali būti daug sprendimų. Tada įprastinis vidinės pajamų normos aiškinimas netenka prasmės.

Atsipirkimo laikotarpis (Payback rule - PB)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsipirkimo laikotarpis yra vienas svarbiausių ir paprasčiausių metodų, padedantis priimti sprendimą. Šis metodas įvertina neapibrėžtumą, atsižvelgia į trumpalaikius projekto rezultatus ir, atitinkamai, į įmonės likvidumą. Atsipirkimo laikotarpis gali būti naudingu rizikos matu situacijoje, kai neapibrėžta gali būti tik projekto egzistavimo trukmė. Tikimybė, kad tam tikra investicija duos pelno (arba bent jau neduos nuostolių), yra tuo didesnė, kuo trumpesnis atsipirkimo laikotarpis. Todėl visi priimantys sprendimą turi įvertinti tikimybę, kad projekto egzistavimo laikas po atsipirkimo periodo bus pakankamai ilgas, kad investicija būtų patraukli. Atsipirkimo laikotarpio metodas patrauklus renkant aukštas pajamas duodančius trumpalaikius projektus, tačiau ignoruoja rentabilesnius ilgalaikius projektus.

Atsipirkimo laikotarpio trūkumai:

  • Pinigų srautai analizuojami tik iki atsipirkimo laiko pabaigos;
  • Ignoruojama terminuotoji pinigų vertė. Šią problemą galima išspręsti diskontuojant pinigų srautus. Tačiau kapitalui atsipirkus, pinigų srautai ir toliau ignoruojami.

Nors šis metodas turi keletą rimtų trūkumų, tačiau jis neabejotinai teikia naudingos informacijos apie tai, kada investicija atsipirks.