Intervalas (matematika)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sudėtis x + a skaičių tiesėje. Visi skaičiai, kuri yra didesni už x ir mažesnis už x + a paklius į tą atvirą intervalą.

Matematikoje (realusis) intervalasaibė realiųjų skaičių su savybe, kad bet kuris skaičius, esantis tarp dviejų aibės skaičių, taip pat yra aibėje. Pavyzdžiui, aibė su visais skaičiais, tenkinančiais , yra intervalas, kuris turi 0 ir 1, taip pat visus skaičius tarp jų. Kiti intervalų pavyzdžiai: aibė visų realiųjų skaičių , aibė visų neigiamų realiųjų skaičių ir tuščia aibė.

Taikymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Intervalų metodu galima spręsti nelygybes arba . Tokiu atveju skaičių tiesėje atidedami taškai, kuriose f(x) virsta nuliu arba neturi prasmės ir šie taškai padalija intervalą į baigtinį skaičių intervalų, kurių kiekviename funkcija f yra pastovaus ženklo. Norint nustatyti tą ženklą, užtenka apskaičiuoti funkcijos reikšmę nors viename pasirinkto intervalo taške.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Petrė Grebeničenkaitė, Erika Tumėnaitė. Matematikos korepetitorius namuose. – Kaunas: Šiaurės Lietuva, 2002. – 68 p. ISBN 9986-705-90-8