Instrumentacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Instrumentacija arba instrumentuotėmeninė raiškos priemonė, kalbos garsinės raiškos panaudojimas pasakymo ekspresyvumui didinti.[1] Jos atmainos yra ritmas, rimas, metras, eufonija, onomatopėja, aliteracija, ir asonansas.[2] Onomatopėja yra nekalbinių garsų pamėgdžiojimas, aliteracija – priebalsių, o asonansas – balsių sąskambis.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 „Ualgim. Instrumentuotė“. Suarchyvuotas originalas 2013-11-08. Nuoroda tikrinta 2013 m. vasario 18 d..
  2. literatūra(parengė Aušra Jurgutienė). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-06).