Inkakliai

Koordinatės: 55°28′55″š. pl. 21°34′52″r. ilg. / 55.482°š. pl. 21.581°r. ilg. / 55.482; 21.581 (Inkakliai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Inkakliai
{{#if:285
Inkakliai
Inkakliai
55°28′55″š. pl. 21°34′52″r. ilg. / 55.482°š. pl. 21.581°r. ilg. / 55.482; 21.581 (Inkakliai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Šilutės rajono savivaldybės vėliava Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija Švėkšnos seniūnija
Gyventojų (2021) 375
Vikiteka Inkakliai
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Inkakliaĩ
Kilmininkas: Inkaklių̃
Naudininkas: Inkakliáms
Galininkas: Iñkaklius
Įnagininkas: Inkakliaĩs
Vietininkas: Inkakliuosè

Inkakliai – kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, prie kelio  193  Kvėdarna–Švėkšna–Saugos , 5 km į pietvakarius nuo Švėkšnos, 22 km į šiaurę nuo Šilutės; dešimt gatvių. Inkaklių-Jurgaičių seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, Švėkšnos girininkija, dvi parduotuvės. Kaime yra Švč. Mergelės Marijos Lurdo grota, Inkaklių koplyčia, poilsio aikštelė, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos buvusią ribą žymintis stogastulpis (skulptorius Vytautas Bliūdžius), 1941 m. žydų žudymo vieta ir kapas, pokaryje nužudytų Lietuvos partizanų laidojimo vieta ir jų atminimui paminklas, veikiančios Inkaklių kaimo senosios kapinės.

Inkaklių koplyčia ir lurdas
Inkaklių kapinaitės

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas – asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo Inkaklių giminės.[2]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Inkakliai ribojasi su Varniškių, Paulaičių, Raudiškės, Žagatpurvių, Jurgaičių ir Kalkiškės kaimais. Iš vakarų prieina Parubežio miškas. Per kaimą teka Veiviržo intakas Ašva. Prie kaimo yra Veiviržo kraštovaizdžio draustinis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į šiaurę nuo kaimo yra I tūkstantmečio pradžios Jomantų piliakalnis, rytuose – I tūkstantmečio pradžios – II tūkstantmečio pradžios Paulaičių piliakalnis.

Inkaklių kaimas pirmą kartą paminėtas 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Gyveno 5 šeimos, 1695 m. – 10 šeimų. Nuo 1820 m. Inkaklių kaimas priklausė Vilkėno dvarui. 1880–1882 m., dvarui vykdant žemių atribojimą, Inkaklių gyventojai pareiškė didelį nepasitenkinimą Vilkėno dvaro savininkui Aleksandru Plateriu ir matininkams neleido vykdyti darbų.

Inkaklių kaimo vakariniu pakraščiu, Parubežės miške, 1422–1923 m., 1939–1944 m. ėjo valstybinė siena. Knygnešiai per Inkaklius iš Prūsijos į Lietuvą gabeno draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Nuo XIX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo ant Ašvos upės kairiojo kranto stovėjo carinės Rusijos pasieniečių kareivinės (kardonas). Buvusią sieną tebežymi griovys, ant kurio stovi stogastulpis (skulpt. V. Bliūdžius, 2004 m.). Inkakliuose muitinė įrengta 1912 m. ir ji buvo iki 1923 m., vėliau – 1939–1944 m. 1930 m. pro Inkaklius nutiestas plentas Švėkšna–Žagatpurviai.

1914 m. prie kelio aukštame šlaite Švėkšnos klebono Juliaus Maciejausko paraginti Inkaklių ūkininkai įrengė Lurdo grotos imitaciją su Marijos statula ir šaltinėliu. 1923 m. ant kalnelio pastatyta aukšta mūrinė koplyčia, kurioje kasmet liepos 2 d. (arba pirmąjį sekmadienį po šios datos) iki Antrojo pasaulinio karo vyko ir nuo 1989 m. vyksta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Grota atnaujinta 1989 m.

Nuo 1933 m. Inkakliuose veikė pradžios mokykla, dab. Švėkšnos mokyklos skyrius.

1940–1941 m. Inkakliuose buvo įsikūrusi Raudonosios armijos pasienio 10-oji užkarda. 1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne prie pat kaimo sušaudyta per 300 Švėkšnos žydų. Toji vieta 1958 m. aptverta ir pastatytas paminklas. Netoliese po Antrojo pasaulinio karo stribai užkasdavo nužudytų Lietuvos partizanų kūnus. TSRS okupacinė valdžia ištrėmė 18 kaimo gyventojų.

Pokaro metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Butigeidžio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.

1959–1992 m. „Ašvos“ tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1950–1974 m. Inkakliai buvo Inkaklių apylinkės centras. Inkaklių kaimas žymiai išaugo per 1977–1990 m., užimdamas dalį Varniškių kaimo teritorijos. Veikė vaikų darželis, valgykla, parduotuvė, mechaninės dirbtuvės, grūdų džiovykla-sandėlis, kultūros namai (1987 m. pastatytas naujas pastatas su 300 vietų žiūrovų sale), 1952 m. įsteigta biblioteka, 1967 m. felčerinis-akušerinis punktas.[3]

Inkakliškiai Lietuvoje buvo išgarsėję folkloriniu ansambliu (įkurtas 1979 m., vad. Leonas Bartkus), apie kurį 1985 m. rež. Henrikas Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą „Dainoriai“. 2003 m. Inkakliuose įkurta „Ašvos“ bendruomenė (pirmininkas Valentinas Vanagas). 2006 m. gyvenvietės gatvelėms suteikti pavadinimai.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
–1950 m. Švėkšnos valsčius Šilutės apskritis
1950–1959 m. Inkaklių apylinkės centras Priekulės rajonas
1959–1974 m. Šilutės rajonas
1974–1995 m. Švėkšnos apylinkė
1995– Švėkšnos seniūnija Šilutės rajono savivaldybė

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2021 m.
1902 m.[4] 1923 m.sur.[5] 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[7] 1979 m.sur.[8] 1985 m.[9]
88 100 76 145 300 379
1989 m.sur.[10] 1997 m. 2001 m.sur.[11] 2011 m.sur.[12] 2021 m.sur.[13] -
504 576 507 434 375 -


Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Inkaklių simbolis - žirgas
    Inkaklių simbolis - žirgas
  • Akmuo su atmintinomis datomis
    Akmuo su atmintinomis datomis
  • Medis virš pralaidos Švėkšnos-Saugų plente
    Medis virš pralaidos Švėkšnos-Saugų plente
  • Švėkšnos girininkija
    Švėkšnos girininkija
  • Daugiafunkcis centras
    Daugiafunkcis centras

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ „Inkakliams - 380 metų“. Švėkšnos krašto žinių portalas. 2024-02-11. Nuoroda tikrinta 2024-02-11.
  3. ↑ Inkakliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 137 psl.
  4. ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  5. ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  6. ↑ Inkakliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 643 psl.
  7. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. ↑ Inkakliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 55
  10. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  13. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Aplinkinės gyvenvietės

Čiūteliai 10 km Skomantai 8 km Švėkšna 5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Vilkų Kampas 5 km
Saugos 7 km ŠILUTĖ 22 km Tvaskučiai 3 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Inkakliai&oldid=7234657"