Infragarsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Infragarsas (lot. infra - po) – mažesnis negu 16-20 Hz dažnio garsas. Žmogus šio garso negirdi, nes jis gali suvokti nuo 16-20 iki 20 000, bet geriausiai girdi 500-2000 Hz dažnio garsus. Didesnis negu 20 000 Hz dažnio garsas vad. ultagarsu.

Infragarsą sukelia vėjas, jūros bangos, šūviai, sprogimai, perkūnija, žemės drebėjimai, vibruojantys varikliai.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Infragarso įtaka žmogui, kitiems organizmams nepakankamai ištirta, bet daugeliu atvejų ji yra neigiama. Dažniausiai dėl jos jaučiamas nerimas. Gyvūnai, jusdami infagarsą geriau nei žmogus, ima nerimauti prieš žemės drebėjimą. Žinomas neigiamą poveikį turintis „jūros balso“ reiškinys - infragarsas, kurį sukelia dideliu greičiu pučiantis vėjas virš jūros bangų keterų. Šiuo reiškiniu aiškinama daugelio laivų jūrose žūtis, mat jie randami po kelių ar keliolikos metų su įgulos nariais, mirusiais dėl nežinomų priežasčių.

Dauguma gyvūnų artėjančią audrą pajunta gerokai anksčiau, negu priartėja pati audra, nes garso greitis kur kas didesnis už vėjo greitį.

Infragarsas biologiškai veikia, kai jo dažnis (7-8 Hz) sutampa su galvos smegenų alfa ritmais (tam tikro dažnio srovėmis). 18-19 Hz garsų dažnis sutampa su akių rezonansiniu dažniu, todėl jis gali sukelti optines iliuzijas. Nedidelio intensyvumo infragarsai veikia vidinę ausį, sukeldami taip vadinamą jūros ligą. Didesnio intensyvumo infragarsai priverčia vidaus organus vibruoti, taip kad net, pavyzdžiui, gali sutrikti širdies veikla.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vladas Valentinavičius "Fizika" 1999 (10 kl.)


Garso bangos

Ultragarsas | Infragarsas