Informacinių technologijų teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Informacinių technologijų teisė (ITT) – teisės šaka; visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius naudojant informacines technologijas (IT). Apima informacinių technologijų, elektroninės erdvės, interneto, elektroninės komercijos, elektroninių dokumentų teisinį reglamentavimą[1] [2].

Sąvoka[taisyti | redaguoti kodą]

ITT dar gali būti vadinama interneto teise, kibernetine („online“) teise, informatikos teise, „kompiuterine“ teise ir kt. Informacinių technologijų teisė apima tokias sritis kaip informatikos teisė, interneto teisė (kibernetinė teisė) ir kitas.

Ryšys su informatikos teise ir teisės informatika[taisyti | redaguoti kodą]

Gimininga sritis – teisinė informatika, apimanti teisės ir informacinių technologijų sąveiką, teisinę informaciją, elektroninės erdvės reguliavimą, teisinių ir technologinių mechanizmų derinimą. Abiejose srityse veikia tiek teisininkai, tiek ir informatikai, kadangi yra reikalingas IT ir teisės išmanymas.

ITT kartais vadinama informatikos teise, tai istoriškai ankstyvesnis mokslo šakos pavadinimas, sietinas su informatikos mokslo populiarumu Lietuvoje XX a. 6-9 dešimtmečiais.

Teisės pošakiai[taisyti | redaguoti kodą]

Informacinės (žinių) visuomenės plėtra[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, nagrinėjantis informacinės visuomenės plėtrą, vykstančius visuomeninių santykių pokyčius ir dėl atsirandantį teisinio reguliavimo poreikį.

Teisiniai tyrimai apima ir jau įprastas, ir besivystančias tyrimų sritis tokias kaip nanotechnologijos[3].

Interneto turinio reguliavimas[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, apimantis internete skelbiamo turinio teisinį reguliavimą. Nagrinėjami tokios teisės kategorijos kaip saviraiškos laisvė[4], viešoji informacija, ribojamas [5] ir draudžiamas turinys, prieigos prie neteisėto turinio panaikinimas ir kt.

Daug dėmesio sulaukianti tyrimų sritis – azartinių lošimų reguliavimas[6] [7].

Draudžiama informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Visuomenės informavimo įstatymo (VIĮ) 19 straipsnyje nustatytas draudimas skelbti informaciją, kurioje:

  • raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;
  • skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę;
  • kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, kurstymas diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu;
  • platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, lytiniai iškrypimai;
  • propaguojami ir (ar) reklamuojami žalingi įpročiai ir narkotinės ar psichotropinės medžiagos.

Taip pat VIĮ draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui.

Žiniasklaidoje skleidžiamos ir kitos viešosios informacijos, priskirtos erotinio, pornografinio, smurtinio pobūdžio ar kitai ribojamai viešajai informacijai, platinimo tvarką yra nustačiusi Vyriausybė, 2010 metais patvirtinusi Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašą.

Ribojama informacija[taisyti | redaguoti kodą]

Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 4 punktas apibrėžia „Ribojamą viešąją informaciją“. Tai kenkianti nepilnamečių fiziniam, protiniam ir doroviniam vystymuisi viešoji informacija, kurios platinimas ribojamas siekiant apsaugoti nepilnamečius, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, kiti nacionaliniai teisės aktai, Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Privatumas[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, nagrinėjantis privatumą (anonimiškumą) kaip vertybę elektroninėje erdvėje. Nagrinėjama nepageidautina elektroninė komunikacija (brukalai, angl. spam), asmens duomenų teisinė apsauga, darbuotojų teisės naudojant IT išteklius.

Lietuvos civilinio kodekso 2.23 straipsnis įtvirtina pamatinę teisės normą, jog fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas ir informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik su asmens sutikimu. Atskiros privatumo kategorijos detalizuojamos CK 2 knygos II skirsnyje (2.20-2.27 straipsniai).

Detaliai asmens duomenų teisinės apsaugos tvarką reglamentuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ). ITT kontekste svarbios įstatymo nuostatos dėl duomenų tvarkymo apibrėžimo (2 str. 4 p.):

Tai bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys.

Šių veiksmų reglamentavimą nustato ne tik ADTAĮ, bet ir Elektroninių ryšių įstatymas (ERĮ), kurio dažniausiai nagrinėjamos nuostatos dėl tiesioginės rinkodaros (69 straipsnis). Straipsnio 1 dalyje įtvirtina pagrindinė opt-in taisyklė:

Naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą.

Ta pati tyrimų sritis susilaukia dėmesio ir reklama kaip ribojamos informacijos kategorija[8].

Atskirų tyrimų sritis – tai elektroninių ryšių vartotojų konfidencialumo užtikrinimas[9]. Tam skirtas ERĮ IX skirsnis (61-70 straipsniai) ir įstatymo 1 priedas, kuriame nustatytos duomenų, kuriuos ryšio tiekėjai turi saugoti įstatyme numatytą laiką dėl galimų teisėsaugos ar kitų institucijų užklausų, kategorijos.

Elektroninė nuosavybė[taisyti | redaguoti kodą]

Elektroninė nuosavybė – ITT pošakis, apimantis naujas, tik internetui būdingas, nuosavybės formas.

Domenų vardai[taisyti | redaguoti kodą]

Nagrinėjami interneto svetainių domenų vardai[10] [11], jų santykis su prekių ženklais[12] ir piktnaudžiavimas (angl. cybersquatting) jų nuosavybės teisėmis.

Intelektinė nuosavybė[taisyti | redaguoti kodą]

Atskira tyrimų sritis – intelektinės nuosavybės teisinė apsauga elektroninėje erdvėje[13] [14] [15] [16], taip pat žinių (angl. know-how) plačiąja prasme apsauga[17].

Elektroninis verslas[taisyti | redaguoti kodą]

Tyrimų sritis nagrinėjanti informacinių ryšio technologijų (IRT) taikymą įmonėse, IRT poveikį mikro, mezo ar makro lygmenyse, elektroninės komercijos, elektroninės nuosavybės, vartotojų teisių, vartotojų elgsenos virtualioje erdvėje ir kitus su IRT taikymu susijusius klausimus.

Elektroninė komercija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Elektroninė komercija.

Elektroninė komercija – privatinės (civilinės) teisės santykiai, atsirandantys dėl pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo nuotoliniu būdu bei susiję kiti teisiniai santykiai[18].

Elektroninės komercijos teisinio reglamentavimo Europos Sąjungos lygiu pradžia – 2000 m. priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva).

Direktyvos pamatinė kategorija – informacinės visuomenės paslauga (IVP) – blanketine norma apibrėžta 2 straipsnio (a) punkte, jog tai paslaugos, apibūdintos direktyvoje 98/34/EB su pakeitimais, padarytais direktyva 98/48/EB. Iš jų gauname tokį apibrėžimą[19]:

informacinės visuomenės paslauga – paprastai už atlyginimą per atstumą, elektroninėmis priemonėmis ir asmenišku paslaugų gavėjo prašymu teikiama paslauga.

Direktyvos paaiškina IVP požymius:

  • teikimas per atstumą – paslauga teikiama šalims nesant kartu vienoje vietoje;
  • elektroninėmis priemonėmis – iš pradžių paslauga elektronine įranga pasiunčiama ir priimama duomenims apdoroti (įskaitant skaitmeninį tankinimą) ir saugoti, o galutinai perduodama ir priimama laidais, radijo, optinėmis, kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis;
  • asmenišku paslaugų gavėjo prašymu – paslauga teikiama perduodant duomenis asmenišku prašymu.

Direktyvos V priede yra pateiktas orientacinis paslaugų, kurios nelaikomos IVP, sąrašas. Be to, direktyva netaikoma radijo transliavimo paslaugoms ir televizijos transliavimo paslaugoms, kurioms taikoma direktyva 89/552/EEB (angl. Television without Frontiers).

Lietuvoje ES elektroninės komercijos direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę perkelia Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas (IVPĮ), priimtas 2006 m. Iki tol galiojo 2002 m. LR ūkio ministro įsakymu patvirtintas kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reglamentas.

Civilinės teisės sandorių prasme pagrindinė sąlyga Lietuvoje elektroninei komercijai plėtoti, leidžianti teisiškai galiojančius sandorius sudaryti internetu, yra Civilinio kodekso (LR CK) 6.192 straipsnio 2 dalis, nustatanti sąlygą, jog sandorių sudarymo rašytine forma reikalavimą tenkina ir informacinių technologijų panaudojimo atvejai:

Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą.

Tai detalizuojančias daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisykles 2001 m. savo įsakymu patvirtino LR ūkio ministras.

Atskira elektroninės komercijos sritis – vartotojų teisės elektroninėje komercijoje. Tai reglamentuoja 1997 m. ES direktyva dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, 2004 m. ES reglamentas (dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymą, bendradarbiavimo, taip pat 2005 m. ES nesąžiningos komercinės veiklos direktyva. Lietuvoje šių teisės aktų nuostatos įtvirtintos Vartotojų teisių gynimo įstatyme.

Lietuvoje vis daugiau dėmesio sulaukia ir elektroninės komercijos apmokestinimo klausimai[20] [21] [22] [23].

Vartotojų teisės elektroninėje erdvėje[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, nagrinėjantis vartotojų teises, jų gynimo būdus elektroninėje erdvėje sudarant ar vykdant vartojimo sandorius. Nagrinėjamos specifinės teisės normos, tik elektroninei erdvei būdingi teisių gynimo principai[24], jų įgyvendinimo formos.

CK 6.366 straipsnis reglamentuoja daiktų pardavimą pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones. Straipsnio nuostatos mutatis mutandis taikomos ir vartojimo paslaugų bei kitoms vartojimo sutartims.

Atskira tyrimų sritys – alternatyvūs ginčų sprendimo (angl. Alternative Dispute Resolution) būdai[25] [26].

Pagrindinė interneto paslaugų tiekėjų funkcija – interneto prieigos užtikrinimas

Interneto paslaugų tiekėjai[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, nagrinėjantis interneto paslaugų tiekėjų teisinį statusą – subjekto sampratą, jų teises ir pareigas, atsakomybės principus ir sąlygas.

Ši sritis artimai susijusi su savarankiška Elektroninių ryšių teise[27]. Vienas aktualiausių klausimų – tai elektroninių ryšių kontrolės teisiniai aspektai[28], taip pat IP telefonijos[29], telekomunikacijų teisinio reguliavimo ribos[30].

Elektroniniai atsiskaitymai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Elektroninis atsiskaitymas.

ITT pošakis, nagrinėjantis elektronine forma ir dažniausiai nuotoliniu būdu vykdomus atsiskaitymus. Teisės aktuose reglamentuoti tokie teisės institutai kaip elektroninės mokėjimo priemonės[31], pinigų plovimo prevencija, finansinių institucijų, vykdančių elektroninius atsiskaitymus, veiklos sąlygos, teisių ir pareigų visuma, rizikos vertinimas[32].

Atskira tyrimų sritis – elektroniniai pinigai[33] kaip alternatyva realioms mokėjimo priemonėms.

Elektroninis parašas veikia naudodamas viešo ir privataus raktų porą bei ją naudojančią infrastruktūrą (angl. Public Key Infrastructure)

Elektroniniai dokumentai[taisyti | redaguoti kodą]

Elektroninių dokumentų teisė – ITT pošakis, nagrinėjantis elektroninių dokumentų teisinį reglamentavimą. Patenka tokios kategorijos kaip dokumento originalas, technologinės priemonės užtikrinant dokumento autentiškumą, santykis su elektroniniu parašu, elektroninio dokumento galiojimo samprata ir terminas.

Elektroninis parašas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Elektroninis parašas.

Elektroninio parašo teisė – ITT pošakis, nagrinėjantis elektroninio parašo naudojimo ir teisinio reguliavimo klausimus. Apima elektroninio parašo sampratą[34], dviejų raktų (viešojo ir privataus) sąveikos ir infrastruktūros klausimus, tarptautinį bendradarbiavimą užtikrinant skirtingų technologinių sprendimų suderinamumą.

Elektroninio parašo įstatymo (EPĮ) 8 straipsnio 1 dalis įtvirtina pagrindines elektroninio parašo teisinės galios sąlygas:

Saugus elektroninis parašas (žr. EPĮ 2 str. 5 p.), sukurtas saugia parašo formavimo įranga (žr. EPĮ 2 str. 10 p.) ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu (žr. EPĮ 2 str. 15 p.), elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme.

CK 1.73 straipsnio 2 dalis įtvirtina panašią, bet kitokią teisės normą:

Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

Kodekso 1.76 straipsnio 2 dalyje nustatoma papildoma sąlyga:

Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.

Elektroniniai įrodymai[taisyti | redaguoti kodą]

Atskira tyrimų sritis – elektroniniai įrodymai[35].

Elektroninė demokratija (Elektroninė valdžia)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Elektroninė valdžia.

ITT pošakis, nagrinėjantis demokratinės santvarkos efektyvumą ir piliečių dalyvavimą didinančias priemones, išnaudojančias informacinių technologijų potencialą[36] [37]. Dažniausiai tiriamos valstybės teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę[38], jų naudojimas[39], elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai[40], galimybės diegti tiesioginės demokratijos (elektroninio balsavimo) sprendimus.

Balsavimas internetu[taisyti | redaguoti kodą]

2006 m. Seimas nutarimo patvirtino Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepciją [1].

Valstybės informacinis saugumas[taisyti | redaguoti kodą]

Atskira tyrimų sritis – valstybės informacinio saugumo teisinis reglamentavimas[41].

Elektroniniai nusikaltimai[taisyti | redaguoti kodą]

ITT pošakis, tiriantis tik elektroninei erdvei būdingus teisės pažeidimus, atsiradusius dėl specifinės komunikacijos formos, kai trūkstant akivaizdaus skirtingų pusių dalyvavimo atsiveria didesnės[42] galimybės piktnaudžiauti pasitikėjimu, apgaulingai naudoti asmens privačius duomenis, finansinę informaciją ir lėšas.

Europos Tarybos Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (KEN) skiria keturias elektroninių nusikaltimų grupes [43].:

  • Nusikaltimai kompiuterinių duomenų ir sistemų konfidencialumui, vientisumui ir prieinamumui (2-6 straipsniai)
  • Kompiuteriniai nusikaltimai (7-8 straipsniai)
  • Turinio nusikaltimai (9 straipsnis)
  • Nusikaltimai, susiję su autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimais (10 straipsnis)

Lietuvos baudžiamajame kodekse (BK) elektroniniai nusikaltimai[44] yra atskirų nusikaltimų specifinė rūšis (pavyzdžiui, asmens privatumo pažeidimai – 166 straipsnis, netikros ar neteisėtos elektroninės mokėjimo priemonės – 214–215 straipsniai, pornografinio turinio dalykai – 309 straipsnis), taip pat išskirti nusikaltimai elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui (XXX skyrius, 196–1982 straipsniai), kurie iš esmės atitinka pirmąją KEN grupę.

Elektroninių nusikaltimų tyrimui Lietuvoje įkurta Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdyba [2].

Atskirų elektroninių nusikaltimų tyrimų sritis – informacijos sauga[45], nagrinėjant tiek teisines prevencines priemones, tiek ir padarytus teisės pažeidimus.

Santykinai nauja elektroninių nusikaltimų rūšis – tapatybės vagystė[46] [47], kai elektroninėmis priemonėmis[48] kito asmens vardu atliekami sandoriai, teikiama informacija, perduodami duomenys[49], vykdoma kita veikla[50].

Teismų praktika Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinės įvairių instancijų teismuose bei kitų institucijų nagrinėtos bylos ar teisės pažeidimai:

Domenų vardai
  • arthouse.lt – D. Michejevas v. O. Silevičius
  • bajorukalvos.lt – UAB „Hanner" vs. R.Bernotavičius [3]
  • balducentras.lt – UAB „Baldų centras“ v. UAB „Neiseris“
  • cido.lt – UAB „Kalnapilio-Tauro grupė" (už SIA „CIDO Grupa„) vs. R.Ūsas [4]
  • delfinas.lt, delfis.lt – AS „Delfi“ v. UAB „Respublikos“ leidiniai, UAB „Naujasis aitvaras“, A. Tunyla
  • easyjet.lt – „easyGroup IP Licensing Limited“ vs. VšĮ „Impress klubas“ [5]
  • harley-davidson.lt – H-D Michigan, Inc v. UAB „Vilbana“
  • pienozvaigzdes.lt – AB „Pieno žvaigždės“ vs. E.Kostkevičius [6]
  • skype.lt – „Skype" vs. M.Paresčius [7]
  • švyturys.lt – UAB „Švyturys-Utenos alus" vs. M.Kalčinskas [8]
  • urvinemoteris.lt – UAB „Baltijos muzika“, Theater Mogul BV, E. J. P and „Baltijos reklamos projektai“
Elektroniniai mokėjimai
Elektroniniai įrodymai
  • R.Beliackas v. UAB „Sabina“ (2000) [10]
Intelektinės nuosavybės apsauga
  • Kauno Žaliakalnio policijos komisariatas vs. „Linkomanija.net“ [11]
Privatumas
Turinio reguliavimas

Teisės šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Informacinių technologijų teisė – įvairias teisės šakas apimanti teisės sritis, tačiau keletą norminių teisės aktų galima priskirti kaip skirtų būtent šios teisės šakos institutų reguliavimui. Iš tokių paminėtini:

  • Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950) [16]
    • Rekomendacijos dėl žmogaus teisių apsaugos atsižvelgiant į paieškos sistemas (2012) [17]
    • Rekomendacijos dėl žmogaus teisių apsaugos atsižvelgiant į socialinių tinklų paslaugas (2012) [18]
  • Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1968, Briuselis) [19]
    • ES Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (2000, Briuselis I) [20]
  • Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980, Roma) [21]
    • ES Reglamentas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (2008) [22]
    • ES teisėkūros rezoliucija dėl Tarybos bendrosios pozicijos siekiant priimti Reglamentą dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) [23]
  • LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas (1994) [24]
  • ES Direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (1995) [25]
    • LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (1996) [26]
  • LR Visuomenės informavimo įstatymas (1996) [27]
  • ES Elektroninio parašo direktyva (1999) [28]
    • LR Elektroninio parašo įstatymas (2000) [29]
  • LR Civilinis kodeksas (2000) [30]
  • ES Elektroninės komercijos direktyva (2000) [31]
    • ES Direktyva, iš dalies keičianti Direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (1998) [32]
    • LR ŪM įsakymas „Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių patvirtinimo“ (2001) [33]
    • LR ŪM įsakymas „Dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teikimo vidaus rinkoje reglamento patvirtinimo“ (2002) [34]
    • LRV Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarka (2003) [35]
    • LR Konstitucinio teismo Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. Nutarimu Nr. 290 "Dėl viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo" patvirtintos viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos 12, 14 ir 16 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 53 straipsnio 1 daliai (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) [36]
    • LR Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas (2006) [37]
    • LRV Galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją panaikinimo tvarka (2007) [38]
  • LR Civilinio proceso kodeksas (2002) [41]
  • LRV Elektroninės valdžios koncepcija (2002) [42]
  • LR Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas (2002) [43]
    • LRV Neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančios viešosios informacijos žymėjimo ir skleidimo tvarkos aprašas (2010) [44]
  • ES Reglamentas, nustatantis .eu aukščiausio lygio domeno įdiegimo ir funkcijų viešosios tvarkos taisykles bei registracijai taikomus principus (2004) [45]
  • ES Direktyva dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičianti Direktyvą 2002/58/EB (2006) [46]
    • LR Elektroninių ryšių įstatymas (2004) [47]
  • Balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcija (2006) [48]
    • Asmens išsikėlimą kandidatu parėmimo elektroniniu būdu tvarkos aprašas (2012) [49]
  • LR Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymas (2011) [50]
    • LR Mokėjimų įstatymas (1999) [51]

Moksliniai tyrimai ir studijos Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp mokymo įstaigų paminėtinas VU Informatikos teisės centras [52], MRU Socialinės informatikos fakultetas (Elektroninio verslo katedra (MRU) [53]).

Šiuo metu MRU dėstomi tokie su ITT susiję dalykai:

  • bakalauro studijos – Teisės informatika, Informatikos teisė (teisė ir valdymas), Elektroniniai dokumentai ir jų apsauga, Žinių visuomenės plėtra, Elektroninės valdžios pagrindai, Informacinės visuomenės plėtra, Informacinės technologijos ir e-valdžia, Informatikos nusikaltimai ir kompiuterinės informacijos apsauga, Elektroninė demokratija, Elektroniniai atsiskaitymai, Elektroninis verslas ir elektroninės paslaugos, E. verslas ir e. paslaugos, Elektroninio verslo teisė, Informatikos teisė (verslo informatika)
  • magistrantūros studijos – Informacinė visuomenė ir elektroninė valdžia, Informacinės technologijos valdyme ir elektroninė valdžia, Elektroninės viešosios paslaugos, Elektroninė prekyba, Intelektinė nuosavybė elektroninėje erdvėje
  • elektroninio verslo vadybos programa – Elektroninė komercija, Inovacijos ir intelektinė nuosavybė, Verslumas elektroninėje erdvėje, Elektroninė valdžia ir elektroninės paslaugos, Technologinių inovacijų vadyba, Elektroninio verslo teisinė aplinka
  • naujų technologijų teisės programa – Intelektinės nuosavybės apsauga elektroninėje erdvėje, Elektroninė valdžia, Elektroninio verslo teise, Teisės pažeidimai elektroninėje erdvėje, Interneto teisė, Elektroninė demokratija, Informacijos saugumas ir apsauga, Elektroninio verslo teisinė aplinka, Elektroninių ryšių teisinis reglamentavimas, E. teisėtvarkos technologijos
  • elektroninės viešojo administravimo specializacijos studijų programa – Elektroninė valdžia ir demokratija, Elektroninės paslaugos, Elektroninės valdžios teisinė aplinka, ES žinių visuomenės plėtra, Informacijos saugumas ir apsauga, Elektroninė sveikata, E. valdžios strategijos ir sprendimai, E. verslas, E. projektų vadyba ir pokyčių valdymas

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Kiškis M., et al. Teisės informatika ir informatikos teisė. – Vilnius: Mykolo Romerio Universiteto Leidybos centras, 2006. ISBN 9955-19-048-5
  2. Civilka, M., et al. Informacinių technologijų teisė. – Vilnius: NVO teisės institutas, 2004 (Vilnius: Ciklonas). ISBN 9955-9744-0-0
  3. Kiškis, M. Nanotechnologijų reguliavimas Europos Sąjungoje. Socialinių mokslų studijos. 2010, 4(8):357-372.
  4. Aleknonis, G. Komunikaciniai teisės žinoti ir laisvės informuoti aspektai. Socialinių mokslų studijos. 2010, 2(6):7-21.
  5. Špokienė, I. Informacijos apie vaistinius preparatus sklaida pacientams: teisinių apibrėžimų turinys, ribojimų teisėtumas ir atsakomybės už pažeidimus klausimas. Socialinių mokslų studijos. 2011, 3(1):271-292.
  6. Pasvenskienė, A. Azartinių lošimų reglamentavimo internete problema Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Socialinių mokslų studijos. 2010, 4(8):295-315.
  7. Arasimavičius, M. Internetinių azartinių lošimų teisinio reguliavimo problemos. Socialinių mokslų studijos. 2009, 2(2):299-320.
  8. Markauskas, L. Reklamos kaip komercinės informacijos ribojimo doktrina Lietuvos respublikos konstitucinio teismo jurisprudencijoje. Socialinių mokslų studijos. 2009, 2(2):101-117.
  9. Štitilis, D. Privataus gyvenimo elektroniniuose ryšiuose ribojimas nusikaltimų tyrimo tikslais. Jurisprudencija. 2006, 9(87):69–75.
  10. Sauliūnas, D. Interneto domenų vardai ir jų teisinė apsauga. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007.
  11. Sauliūnas, D. Ginčai dėl domenų vardų Lietuvos teismuose tylūs žingsniai link sąžiningo elgesio internete. Jurisprudencija. 2011, 18(3):943–961.
  12. Štitilis, D. Prekių ženklų naudojimas elektroninėje erdvėje: teisiniai aspektai. Jurisprudencija. 2003, 41(33):141–153.
  13. Kiškis, M. Kompiuterių programų teisinės apsaugos modeliai: pasaulinė patirtis ir Lietuvos perspektyva. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2002.
  14. Kiškis, M. Intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje pažeidimų ypatumai. Jurisprudencija. 2006, 5(83):29–36.
  15. Kiškis, M. Intelektinės nuosavybės elektroninėje erdvėje ypatumai ir teisinis reglamentavimas. Teisė. 2009, 71:41-52.
  16. Pajeda, V. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo intelektinės nuosavybės apsaugos bylose ypatumai. Jurisprudencija. 2007, 11(101):66–73.
  17. Stonkienė, M. Žinių nuosavybės teisių apsauga verslo organizacijoje. Informacijos mokslai. 2007, 40:81-94.
  18. Rotomskis, I. Elektroninės komercijos apmokestinimo teisinis reglamentavimas: Lietuvos kontekstas. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai (teisė). Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004.
  19. Ulevičius, L., Conceptual problems of Information society media. Socialinių mokslų studijos. 2009, 1(1):191-204.
  20. Rotomskis, I., Štitilis, D. Elektroninės komercijos apmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu. Informacijos mokslai. 2007, 42-43:84-90.
  21. Rotomskis, I., Štitilis, D. Nauji mokestiniai santykiai elektroninėje komercijoje. Intelektinė ekonomika. 2007, 1:64-73.
  22. Rotomskis, I. Elektroninės komercijos įtaka mokestiniams santykiams. Jurisprudencija. 2004, 53(45):14–22.
  23. Rotomskis, I. Nuolatinės buveinės instituto reikšmė išvengiant dvigubo apmokestinimo elektroninėje komercijoje. Jurisprudencija. 2004, 52(44):134–140.
  24. Rotomskis, I., Štitilis, D. Ginčų su vartotojais sprendimas elektroninėje komercijoje. Informacijos mokslai. 2009, 50:233-239
  25. Petrauskas, F. Alternatyvios vartotojų ir verslininkų ginčų bei konfliktų teisinio nagrinėjimo formos. Jurisprudencija. 2010, 4(122):295–318.
  26. Petrauskas, F., Kybartienė, E., Alternatyvus vartotojų ginčų sprendimas internetu. Jurisprudencija. 2011, 18(3):921–941.
  27. Jarukaitis, I., et al. Elektroninių ryšių teisė. Vilnius: Eugrimas, 2005. ISBN 9955-501-81-2.
  28. Štitilis, D. Elektroninių ryšių kontrolės nusikaltimų tyrimo tikslais teisiniai aspektai. Informacijos mokslai. 2005, 34:103-110.
  29. Štitilis, D., Laurinaitis, M., IP telefonija – iššūkis elektroninių ryšių kontrolės, siekiant ištirti nusikaltimus, teisiniam reguliavimui. Socialinių mokslų studijos. 2009, 1(1):205-221.
  30. Pakutinskas P. Telekomunikacijos ir jų teisinio reguliavimo ribos. Jurisprudencija. 2007, 2(92):93–100.
  31. Štitilis, D., Laurinaitis, M. Alternative payment systems: Lithuanian outlook, Intelektinė ekonomika. 2008, 2(4):43-51.
  32. Dzemydienė, D., et al. Evaluation of security disturbance risks in electronic financial payment systems. Intelektinė ekonomika. 2010, 2(8):21-29.
  33. Laurinaitis, M. Elektroniniai pinigai: technologijos, galimybės ir perspektyva. Iš Konferencija „Informacinės technologijos 2006“ (konferencijos straipsnių rinkinys). Kaunas. 2006, 213–218
  34. Garuckas, R., Kaziliūnas, A., Elektroninio parašo teisinis reglamentavimas ir jo įgyvendinimo ypatumai Lietuvoje. Viešoji politika ir administravimas. 2008, 24:114-123.
  35. Čėsna, R. Kai kurie elektroninių įrodymų panaudojimo civiliniame procese aspektai. Jurisprudencija. 2007, 10(100):92–98.
  36. Kiškis, M., Limba, T., Elektroninės valdžios teisinio reglamentavimo prielaidos: esamų iniciatyvų Lietuvoje analizė. Jurisprudencija. 2004, 57(49):34–40.
  37. Limba, T. Elektroninės valdžios diegimas ir perspektyvos Lietuvoje: visuomenės ir valdžios institucijų sąveika. Informacijos mokslai. 2007, 42-43:242-250
  38. Kiškis, M., Kraujelytė, A. Elektroninės valdžios instrumentalizmo ir jo alternatyvų teisinė-politinė analizė. Teisė. 2005, 55:1-14.
  39. Dzemydienė D., Naujikienė R. Elektroninių viešųjų paslaugų naudojimo ir informacinių sistemų sąveikumo vertinimas. Informacijos mokslai. 2009, 50:267-273
  40. Limba T. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai. 2009, 50:30-39
  41. Štitilis, D., Paškauskas, Ž., Valstybės elektroninės informacijos saugos strategija – vienas iš pagrindinių elektroninės informacijos saugos reguliavimo instrumentų: lyginamoji analizė. Jurisprudencija. 2007, 2(92):37–45.
  42. Stračinskij, M. Kompiuterinių nusikaltimų pėdsakai: samprata, rūšys ir jų susidarymo mechanizmas. Jurisprudencija. 2006, 11(89):50-56.
  43. Štitilis, D., et al. Kai kurie Konvencijos dėl elektroninių nusikaltimų proceso teisės skirsnio įgyvendinimo Lietuvoje aspektai. Jurisprudencija. 2005, 67(59):20-28.
  44. Sauliūnas, D. Elektroninių nusikaltimų reglamentavimas Lietuvoje: reguliavimo tobulinimas ir teisinės spragos lyginant su konvencija dėl elektroninių nusikaltimų (Legislation on cybercrime in Lithuania: development and legal gaps in comparison with the Convention on cybercrime). Jurisprudencija. 2010, 4(122):203–219.
  45. Paškauskas, Ž. Elektroninės informacijos saugos tarptautinio teisinio reguliavimo analizė: Lietuvos padėtis. Jurisprudencija. 2006, 5(83):82–89.
  46. Štitilis D., Laurinaitis M. Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje. Informacijos mokslai. 2009, 50:240-247
  47. Štitilis, D., et al. Tapatybės vagystės elektroninėje erdvėje kriminalizavimas: lyginamieji aspektai. Socialinių mokslų studijos. 2011, 3(1):153-171.
  48. Piesliakas, A., Dvilaitis, V. Elektroninės mokėjimo priemonės, kaip BK 214 ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų dalyko, samprata. Jurisprudencija. 2008, 11(113):100-106.
  49. Belevičius, L. Duomenų perdavimo elektroninių ryšių tinklais galimybės baudžiamojoje procesinėje veikloje. Jurisprudencija. 2008, 6(108):54–59.
  50. Piesliakas A. Veikų dėl neteisėto disponavimo svetima elektronine mokėjimo priemone (BK 214 ir 215 straipsniai) kvalifikavimo problemos. Jurisprudencija. 2007, 8(98):71–80.