Informacijos šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Informacijos šaltinis – pirminė duomenų bazė, pagrindas, autentiškas objektas, vieta, daiktas, iš kurio surenkame faktus, detales, nuomones. Kiekvienas šaltinis turi tam tikrą informatyvumo vertę.

Straipsnio arba televizijos / radijo reportažo neįmanoma parengti tiesiog iš niekur, visada būtini įvairūs informacijos šaltiniai. Ne kiekvienas šaltinis gali būti panaudotas, jei jis nėra patikimas ar jo neįmanoma patikrinti.

Yra pirminis (pagrindinis) ir antrinis šaltinis. Be pirminio šaltinio neįmanoma parengti publikacijos, iš šio šaltinio žurnalistas sužino įvykio faktą bei paaiškinimą, tai dažniausiai būna atsakingas asmuo. Tačiau tyrimui ir informacijos patikrinimui reikia ir antrinio šaltinio (nesusijusio su pagrindiniu). Iš šio šaltinio gaunama originali įvykio versija arba tikslios žinios. Antrųjų šaltinių galėtų būti daugiau nei vienas. Jei nėra prieštaravimo tarp šių dviejų šaltinių, jie gali būti susiję.

Šaltinių esti įvairių: pradedant nuo žurnalisto asmeninių kontaktų, jo sukaupto archyvo arba tiesiog einant gatve atsitiktinai pastebėtų įvykių ir baigiant oficialiais valstybinės valdžios, vietinių ir tarptautinių organizacijų pranešimais.

Kai kurie šaltiniai reporteriams turėtų sukelti abejonių tučtuojau: tie, kurie praneša paskalas, ir tie, kurie ateina į redakciją be išankstinio kvietimo. Siekiant patikrinti šaltinio patikimumą, reikia įsitikinti, kokie yra ar galėtų būti įtartino šaltinio motyvai, kokia yra kita istorijos pusė, ar šaltinis yra kompetentingas, ar nuosekliai dėsto faktus, ar jo pateikiama informacija neprieštarauja jau patikrintiems faktams, taip pat reikėtų surasti daugiau šaltinių, kurie patvirtintų arba paneigtų pirmojo teiginius. Siekiant objektyvumo turi būti du ar daugiau šaltinių, kurie atstovautų priešingas pozicijas. Šaltiniai taip pat turėtų skirtis savo tipu, t. y. pasiremti ne tik žmonių suteikta informacija, bet kartu patikrinti duomenis, pavyzdžiui, įstatymuose.

Ypač derėtų atkreipti dėmesį į šaltinius, kurie nenori viešinti savo asmenybės, neduoda pačiam žurnalistui dokumentų, negatyvų ar kitų daiktų, kuriais remdamiesi, jie teikia informaciją. Visada reikia kiek įmanoma kruopščiau patikrinti šaltinio informaciją, o jeigu tai neįmanoma, nurodyti, (jei galima) koks šaltinis šią medžiagą skelbia, arba iš viso atsisakyti publikavimo.

Kuo emocingesnis šaltinis, tuo mažiau juo galima pasitikėti. Tai nebūtinai reiškia, kad jis perdeda arba meluoja, tiesiog labai dėl tam tikro klausimo susijaudinę šaltiniai, dažnai įterpia faktus į savo teorijas, ignoruoja esminius faktus, o tai gali visiškai pakeisti istoriją. Netikslinga priimti informaciją iš anoniminių šaltinių. Jeigu žurnalistas išspausdins tokio šaltinio pateiktą informaciją pagrįstą provokuojantį straipsnį ir bus įrodyta, jog tai netiesa, jis neturės jokių priemonių pateikti savo šaltinio, pvz., teisme.

Siekiant šaltinių patikimumo, nederėtų mokėti pinigų už pasakojimus. Mokėjimas tiesiogiai skatina šaltinį perdėti arba pagražinti faktus. Tai ypač pavojinga straipsniams apie politikus ir garsenybes.

Patikimumas[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltinių patikimumą galima būtų suskirstyti į keletą lygių:

  1. kai žurnalistas pats dalyvauja įvykyje, girdi, mato
  2. liudininkas
  3. netiesioginis liudininkas (matė ne patį įvykį, o kas įvyko tuoj po jo)
  4. šaltinis sužinojo informaciją iš liudininko
  5. gandai

Nors gandai yra žemiausiame patikimumo lygyje, tačiau tai gali būti ženklas, kad šiuo klausimu derėtų pasidomėti.

Informacijos šaltinio konfidencialumas[taisyti | redaguoti kodą]

Aštuntas Visuomenės informavimo įstatymo[1] straipsnis skelbia, jog Viešosios informacijos rengėjas, platintojas, viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo savininkas, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]