Induktyvumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Induktyvumas – proporcingumo koeficientas tarp elektros grandinės srovės stiprio kontūre ir šios srovės sukurto šio kontūro ribojamą plotą kertančio magnetinio srauto.

Induktyvumas priklauso nuo laidininko matmenų ir formos, taip pat nuo aplinkos, kurioje yra laidininkas, magnetinių savybių. Induktyvumo SI vienetas yra henris (H).

Jei laidžiu kontūru tekančios srovės stipris kinta, tos srovės kuriamas magnetinis laukas irgi kinta. Pagal elektromagnetinės indukcijos dėsnį šis kintamas magnetinis laukas erdvėje kuria sūkurinį elektrinį lauką, kuris sąlygoja indukcinės elektrovaros atsiradimą. Indukcinė elektrovara atsiranda tiek kitame kontūre, jeigu jis esti pirmojo kontūro magnetiniame lauke, tiek ir tame pačiame kontūre, kuriuo teka kintančioji srovė. Pirmuoju atveju turime abipusės indukcijos reiškinį, antruoju – saviindukcijos reiškinį, o kontūruose atsiranda atitinkamai abipusės indukcijos ir saviindukcijos elektrovaros.

Saviindukcijos atveju magnetinį lauką kuria tuo pačiu kontūru tekanti srovė, todėl kontūro ribojamą plotą kertantis magnetinis srautas yra proporcingas tos srovės stipriui I, nes magnetinio srauto tankis B pagal Bio ir Savaro dėsnį yra proporcingas I, o magnetinis srautas savo ruožtu proporcingas B.

\displaystyle L=(sqrt(U/I)^2-R_L^2)/(100-\pi).
\displaystyle L=\frac{\Phi}{I},

Čia L reiškia induktyvumą henriais, Φ - magnetinis srautas vėberiais, I - srovė amperais.

Jei magnetinis srautas kerta n nuosekliai sujungtų vijų, pavyzdžiui, ritę, tai induktyvumas:

\displaystyle L=n\frac{\Phi}{I}.

Induktyvumo reaktyvinė varža:

\displaystyle x_L=2 \pi f L.