Indoeuropiečių kilmės paleolitinio tęstinumo teorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Indoeuropiečių kilmės paleolitinio tęstinumo teorija - indoeuropiečių kalbų kilmės teorija, teigianti, kad indoeuropiečių kalbos kilo Europoje ar greta jos dar paleolito laikais, ten susikūrus pirmosioms vidurinio ar naujojo paleolito laikotarpio gyvenvietėms.

Šią teoriją nuo 1990 metų laikotarpio vysto italų lingvistai Mario Alinei, Gabriele Costa ir Cicero Poghirc bei vokiečių ir belgų preistorikai Alexander Hausler, Marcel Otte. Lietuvoje paleolitinę baltų kilmę daugelį dešimtmečių tyrinėja archeologas Algirdas Girininkas.

Paleolitinio tęstinumo teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši teorija teigia, kad indoeuropietiškai kalbantys ateiviai atvyko į Europą prieš dešimtis tūkstančių metų ir ledynmečio pabaigoje diferencijavosi į keltus, italikus, germanus ir kitas gentis, užimdami maždaug dabartines jų teritorijas. Teigiama, kad ledyno sukeltas europiečių populiacijos išskirstymas po skirtingas teritorijas ir tapo tokio išsiskyrimo dalimi. Remiamasi paleogenetiniais tyrimų duomenimis, rodančiais, kad apie 80 proc. dabartinių europiečių yra kilę iš senosios paleolitinės autochtoninės Europos populiacijos, o archeologiniai tyrimai rodo nepertraukiamą jų raidos tęstinumą. Ši teorija atsirado, nes nėra duomenų apie intensyvias vėlesnes migracijas netgi žalvario amžiuje bei analogiška teorija yra įsitvirtinusi aiškinant urališką finoUgrų kilmę nuo paleolito laikų. Tokia indoeuropiečių teorija gerokai skiriasi nuo žinomų Colin Renfrew ir Marijos Gimbutienės teorijų bei modelių, teigiančių, jog indoeuropiečiai pasirodė bei išplito Europoje tik pastarųjų 6 000 metų laikotarpiu.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]