Imperatorius Henrikas IV

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Imperatorius Henrikas IV
vok. Heinrich IV
Die deutschen Kaiser Heinrich IV.jpg
Salijų dinastija
Henriko IV antspaudas
Henriko IV antspaudas
Gimė: 1050 m. lapkričio 11 d.
Goslaras
Mirė: 1106 m. rugpjūčio 7 d. (55 metai)
Lježas
Palaidotas: Špejerio katedra
Tėvas: Henrikas III
Motina: Agnesė Puatu
Sutuoktinis(-ė): Berta Savojietė
Eupraksija
Vaikai:

Agnesė Vokietė
Konradas II
Adelaidė
Henrikas
Henrikas III

Holy Roman Empire crown dsc02909.jpg
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Valdė: 1084-1105 m.
Pirmtakas: Henrikas III
Įpėdinis: Henrikas V
Holy Roman Empire Arms-single head.svg
Vokietijos karalius
Valdė: 1054-1087 m.
Pirmtakas: Henrikas III
Įpėdinis: Konradas II Italas
Kiti titulai
Corona ferrea.png
Italijos karalius
Valdė: 1080-1093 m.
Pirmtakas: Henrikas III
Įpėdinis: Konradas II
Armoiries Bavière.svg
Bavarijos hercogas
Valdė: 1053-1054 m.
1055-1061 m.
1077-1096 m.
Pirmtakas: Konradas I Bavaras
Konradas II Bavaras
Velfas I
Įpėdinis: Konradas II Bavaras
Otonas II Bavaras
Velfas I
Commons-logo.svg Vikiteka: Imperatorius Henrikas IVVikiteka

Henrikas IV (vok. Heinrich IV, 1050 m. lapkričio 11 d. Goslaras1106 m. rugpjūčio 7 d. Lježas) – 1084-1105 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius, 1054-1106 m. Vokietijos karalius, 1055-1061 m. Bavarijos hercogas Henrikas VII.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Kilęs iš Salijų dinastijos. Tėvas imperatorius Henrikas III, motina Agnesė Puatu. Žmona Berta Savojietė, vaikai:

  • Agnesė Vokietė (1072–1143 m.), Švabijos hercogo Frydricho I Štaufeno žmona.
  • Konradas II (1074–1101 m.)
  • Adelaidė, mirė maža
  • Henrikas, mirė mažas
  • Henrikas III

1087 m. mirus žmonai, vedė Kijevo kunigaikščio Vsevolodo I dukterį, Eupraksiją. Jos brolis Kijevo Rusios valdovas Vladimiras II Monomachas.

Valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

Iki pilnametystės 1065 m. regente buvo motina, nuo 1062 m. Kelno ir Bremeno arkivyskupai. Motina suteikė savarankiškumą Bavarijai, Karintijai ir Švabijai, o sustiprėję kunigaikščiai pasipriešino karaliaus valdžiai. 1073-1075 m. buvo sukilusios Saksonija ir Tiuringija.

1076 m. pradėjo kovą dėl investitūros. Popiežius Grigalius VII jį ekskomunikavo. Dėl stiprios opozicijos Vokietijoje, kur jo priešininkai paskelbė antikaralių – Švabijos kunigaikštį Rudolfą, buvo priverstas nusileisti popiežiui. 1080 m. dar kartą ekskomunikuotas, bet tais pačiais metais paskelbė popiežiumi Ravenos arkivyskupą Gibertą (antipopiežius Klemensas III), 1084 m. užėmė Romą ir buvo karūnuotas imperatoriumi. Nors Grigalius VII 1085 m. tremtyje mirė, jo įpėdiniai tęsė kovą su imperatoriaus valdžia. Pasinaudojęs nesutarimais sukilo jo sūnus Henrikas V, kuris 1105 m. paėmė tėvą į nelaisvę ir privertė atsisakyti sosto. Pabėgęs į Lotaringiją 1106 m. kovo mėn. sumušė Henriko V kariuomenę prie Visė, bet netrukus netikėtai mirė.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Imperatorius Henrikas IV. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 479 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gregorovius, Ferdinand (1988). History of Rome in the Middle Ages. Rome: Newton Compton.
  • Robinson, I. S. (2000). Henry IV of Germany 1056–1106.
  • Francis Rapp, Les relations entre le Saint-Empire et la papauté, d’Otton le Grand à Charles IV de Luxembourg (962–1356), clio. fr, consulté le 7 novembre 2007
  • Joseph Rovan, Histoire de l’Allemagne, Seuil, 1994, p 119
  • Sous la direction de J.-M. Mayeur, Charles et Luce Pietri, André Vauchez, M. Venard, Histoire du christianisme, tome 5, Desclée, 1991–2001, pp 72 et 122

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]