Ilja Frankas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ilja Frankas

Ilja Michailovičius Frankas (rus. Илья́ Миха́йлович Франк; 1908 m. spalio 23 d. Sankt Peterburge1990 m. liepos 22 d. Maskvoje) buvo Rusijos fizikas ir Nobelio premijos laureatas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Matematikos profesoriaus Michailo Liudvigovičiaus Franko ir jo žmonos Jelizavetos Michailovnos Grazijanovos sūnus. Po Maskvos Valstybinio Universiteto baigimo 1930 m. dirbo iš pradžių pas profesorių Aleksandrą Tereniną (1896-1967) Leningrade, o 1934 m. persikėlė š Rusijos Mokslų Akademijos Lebedevo institutą. 1935 m. apsigynė daktoaro laipsnį ir 1944 m. tapo profesoriumi. 1941 m. jam patikėta vadovauti Atomo branduolio laboratorijai, o 1957 m. papildomai paskirtas Branduolio tyrimų instituto neutronų laboratorijos direktoriumi.

1937 m. vedė istorikę Elą Abramovną Beilichis, su ja turėjo sūnų Aleksandrą.

1958 m. kartu su Pavelu Čerenkovu ir Igoriu Tamu gavo Nobelio fizikos premijąČerenkovo efekto atradimą ir interpretaciją.


Commons-logo.svg Vikiteka: Ilja Frankas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka