Ieva Simonaitytė
| Ieva Simonaitytė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1897 m. sausio 23 d. Vanagai, Priekulės valsčius |
| Mirė | 1978 m. rugpjūčio 27 d. (81 metai) Vilnius |
| Žymiausi darbai | „Aukštujų Šimonių likimas“, „Vilius Karalius“ |
Ieva Simonaitytė (vok. Ewa Simoneit; 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose, Priekulės valsčiuje – 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje) – Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. I. Simonaitytė laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.[1]
Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.
Klaipėda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikiama I pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.
Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už 1935 m. išleistą romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Romane vaizduojamas tragiškas Mažosios Lietuvos lietuvių likimas, nagrinėjama vienos vietos lietuvių giminės kelių kartų raida, savimonės irimas vokiečių kolonizacijos metu. Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams prijungus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. 1941 m. laikraštį „Į laisvę“ versdavo į vokiečių kalbą taip, kad vokiečiai cenzoriai kuo mažiau prikibtų.[2]
Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“. I. Simonaitytės kūrybai būdingas lietuviškos tautinės savimonės gvildenimas, gilinimasis į žmogiškąją asmenybę, dorovinių problemų nagrinėjimas, priešinimosi germanizacijai svarstymai.
Romanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m.,
- „Pavasarių audroj“, 1938 m.,
- „Vilius Karalius“, 1939 m.,
- „Be tėvo“, 1941 m.
- „Pikčiurnienė“, 1953 m.
Apsakymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Apysakos“, 1948 m.,
Apysakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „Pikčiurnienė ir jos sesers“, 1925 m.,
- „Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m.
Autobiografinė trilogija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- „O buvo taip“, 1960 m.,
- „Ne ta pastogė“, 1962 m.,
- „Nebaigta knyga“, 1965 m.
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1936 m. Lietuvos valstybinė literatūros premija;
- 1957 m. apdovanota Lenino ordinu;
- 1967 m. suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos vardas;
- Skulptoriaus Motiejaus Narbuto 1983 m. sukurtas bronzinis dvipusis medalis;
- Gatvė Vilniuje, Pilaitės mikrorajone, pavadinimu „I. Simonaitytės g.“;
- 1979 m. buvusiame rašytojos vasarnamyje Priekulėje įkurtas Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus;
- 1987 m. įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija;
- 1997 m. Agluonėnų seniūnijos įsteigta Ievos Simonaitytės vardo premija.[3]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Romana Dambrauskaitė. Ieva Simonaitytė. Vilnius: Vaga, 1968.
- Vytautas Kubilius. Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius: Vaga, 1987.
- Domas Kaunas. Klaipėdiškė: susitikimų ir pokalbių su Ieva Simonaityte užrašai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
- Ona Pajedaitė. Ji buvo Simonaitytė. Vilnius: Regnum fondas, 1997.
- Edita Barauskienė. Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Simonaitytė Ieva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 666-667 psl.
- ↑ N. Būtautas "'Į Laisvę' verpetuose. Prisiminimai ir įspūdžiai iš spaudos darbo vokiečių okupacijoje. "Draugas, Čikaga. Nr.225(334) 1981.09.26
- ↑ Ievos Simonaitytės premija priekulekc.lt
