Idriss Déby

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
Idriss Déby
Čado prezidentas
Visas vardas Idriss Déby Itno
Gimė 1952 m. birželio 18 d.
Fada, Prancūzijos Pusiaujo Afrika
Mirė 2021 m. balandžio 20 d. (68 metai)
Tibesčio regionas, Čadas
Sutuoktinis (-ė) Hinda Déby,
Amani Musa Hilal[1]
Vaikai Mahamat Déby Itno,
Brahim Déby
Čado prezidentas
Ėjo pareigas 1990 m. gruodžio 2 d. – 2021 m. balandžio 20 d.
Pirmtakas Hissène Habré

Idrisas Debi Itno (arab. إدريس ديبي‎; 1952 m. birželio 18 d. – 2021 m. balandžio 20 d.[2]) – Čado politikas ir prezidentas nuo 1990 m. iki mirties. Buvo Patriotinio Sprendimo Judėjimo vadas. Deby buvo zaghavas iš Bidjato klano. Jis nuvertė buvusį prezidentą Hissène Habré per sukilimą 1990 m. gruodį ir pats atlaikė daugybę sukilimų. Jis laimėjo rinkimus 1996 ir 2001 m., o po to pasibaigus rinkimų limitui 2006 ir 2011 m. Jis pridėjo Itno prie savo pavardės 2006 m. sausį.

Gyvenimas iki prezidentavimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deby gimė gyvulių augintojo šeimoje. Baigęs mokyklą mokėsi Pareigūnų mokykloje Ndžamenoje. Po to buvo išsiųstas į Prancūziją iš kur grįžo su piloto sertifikatu 1976 m. Jis buvo ištikimas armijai ir prezidentui Félix Malloum iki centrinės valdžios žlugimo 1979 m. Po to jis tapo Hissène Habré sąjungininku. Praėjus metams po Habré tapimo prezidentu 1982 m. Deby buvo paskirtas armijos vadu už ištikimybę. Jis pasižymėjo 1984 m. sunaikinęs Libijos remiamus sukilėlius Rytų Čade. 1985 m. Deby buvo išsiųstas mokytis į Karininkų mokyklą (École de Guerre) Prancūzijoje, o grįžęs tapo pagrindiniu prezidento karo patarėju. 1987 m. jis sumušė Libijos pajėgas. 1989 m. Deby susipyko su Habré dėl didėjančios Prezidento sargybos galios. Habré apkaltino Deby sąmokslo ruošimu ir šis pabėgo į Libiją.

Douglas Farah teigė straipsnyje, kad Idriss Déby mokėsi Muammar al-Gaddafi treniruočių centre.[3]

Jis persikėlė į Sudaną, kur 1989 m. įkūrė Patriotinio Sprendimo Judėjimą, remiamą Libijos ir Sudano, nuversti Habré. Jis pradėjo lemiamą puolimą 1990 m. lapkričio 10 d. ir užėmė sostinę gruodžio 2 d.

Prezidentavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po trijų mėnesių laikinosios vyriausybės Deby oficialiai tapo prezidentu 1991 m. vasario 28 d. Nauja konstitucija patvirtinta referendumu 1996 m. kovą, o prezidento rinkimus antrame ture birželį laimėjo Deby surinkęs 69 %.[4] Jis vėl laimėjo 2001 m. gegužės rinkimus pirmame ture surinkęs 63,17 % balsų vyriausybės duomenimis,[4][5] bet tarptautinei stebėtojai rado daug pažeidimų. 2005 m. referendumu panaikintas dviejų kadencijų limitas prezidentui[6] ir Deby laimėjo 2006 m. rinkimus, nors juos boikotavo opozicija 64,67 % balsų. Iš pradžių buvo paskelbta, kad jis gavo 77,6 % balsų.[7]

Sukilimai ir įtampa su Sudanu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1990 m. bent septynis kartus Čade atsirado „išsivadavimo armijos“, kurios nesėkmingai bandė nuversti Deby.[8] 1992 m. Prancūzija pasiuntė karius padėti sunaikinti ginkluotas N’Katha Zulu gaujas Sudano pasienyje.[8] 1993 m. spalį buvęs vyriausybės narys Abbas Koty buvo apkasltintas perversmo planavimu.[8]

2005 m. pabaigoje sukilo rytinė šalies dalis, prasidėjo įtampa su Sudanu. 2006 m. kovą buvo nesėkmingai bandoma nušauti Deby lėktuvą.[9] Po mėnesio prasidėjo mūšiai su sukilėliais sostinėje, bet vyriausybė laimėjo.[10] Deby nutraukė santykius su Sudanu, apkaltinęs sukilėlių rėmimu[11] ir paskelbė, kad 2006 m. gegužės rinkimai įvyks.[12]

2006 m. rugpjūčio 8 d. Deby vėl davė prezidento priesaiką.[13] Ceremonijoje dalyvavo Sudano prezidentas Omar al-Bashir ir santykiai tarp šalių buvo atnaujinti.[14] Rugsėjo mėn. Deby asmeniškai Abešėje prižiūrėjo Demokratinių Jėgų Ralio sukilėlių puolimą.[15] Sukilimas rytuose tęsėsi ir sukilėliai užpuolė sostinę 2008 m. vasario 2 d.[16] Po kelių dienų kovos vyriausybė atsilaikė. Vasario 6 d. Deby paskelbė, kad sukilėliai yra Sudano vadovaujami samdyniai ir vyriausybė visiškai kontroliuoja sostinę ir šalį.[17]

Nesutarimai dėl naftos ir korupcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. Deby teigė, kad „Chevron“ ir „Petronas“ nesumokėjo 486,2 milijonų dolerių mokesčių.

2006 m. žurnalas „Forbes“ davė Čadui pirmą vietą labiausiai korumpuotų valstybių pasaulyje sąraše „dėl kiauliško filantropinių lėšų panaudojimo“. Iš naftos gautas pelnas buvo naudojamas ne kovai su badu, o ginklų pirkimui, kad Deby vyriausybė išliktų valdžioje.[18][19][20][21]

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Deby vedė kelis kartus, susilaukė apie tuzino vaikų. 2005 m. rugsėjį vedė Hindą, pagarsėjusią savo grožiu. Manoma, kad jam buvo reikalingi jos klano ryšiai spaudžiant sukilėliams.[22] Hinda yra Civilinio prezidento kabineto narė ir specialioji sekretorė.[23]

2007 m. liepos 2 d. Deby sūnus Brahimas rastas negyvas jo Paryžiaus buto mašinų statymo garaže. Autopsija parodė, kad jis buvo uždusintas gesintuvo milteliais. Brahimas prieš metus buvo pašalintas iš prezidento patarėjo posto dėl ginklų ir narkotikų turėjimo. Makaila Nguebla teigė, kad daug vyriausybės narių perėjo į sukilėlių pusę, nes Deby sūnus skeldavo antausius ministrams, žemindavo vyriausybės narius.[24]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://web.archive.org/web/20120125020151/http://www.google.com/hostednews/afp/article/ALeqM5ieOXOU8yVrHNayys9cNxRnaenLcw?docId=CNG.972d5530050a245099d94a3baa5fed6b.5b1
  2. „Mirė kovose su sukilėliais sužeistas Čado prezidentas“, lrt.lt, 2021-04-20. Nuoroda tikrinta 2021-04-20.
  3. Douglas Farah (4 March 2011). „Harvard for Tyrants“. The Foreign Policy.
  4. 4,0 4,1 Elections in Chad, African Elections Database.
  5. „Chad: Council releases final polls results; Deby „elected“ with 63.17 per cent„, Radiodiffusion Nationale Tchadienne (nl.newsbank.com), June 13, 2001.
  6. “Strong yes vote in referendum allows President Deby to seek a new term„, IRIN, June 22, 2005.
  7. “Déby win confirmed, but revised down to 64.67 pct“, IRIN, May 29, 2006.
  8. 8,0 8,1 8,2 Reyna, Steve (2003) „Imagining Monsters: A Structural History of Warfare in Chad (1968–1990)“ p. 279 in Friedman, Jonathan (ed.) (2003) Globalization, the State, and Violence AltaMira Press, Walnut Creek, California, pp. 279–308, ISBN 0-7591-0280-5
  9. „Coup attempt foiled, government says“, IRIN, March 15, 2006.
  10. „Chad confronts rebels in capital“, BBC News, April 13, 2006.
  11. Andrew England, „Chad severs ties with Sudan“ Archyvuota kopija 2015-05-06 iš Archive.is projekto, Financial Times, April 15, 2006.
  12. Rebels 'will not delay' Chad poll„, BBC News, April 18, 2006.
  13. “Deby sworn in as Chad’s president„, People’s Daily Online, August 9, 2006.
  14. “Chad and Sudan resume relations„, BBC News, August 9, 2006.
  15. “Chad: New Fronts Open in Eastern Fighting„ allAfrica.com, 21 September 2006.
  16. “Battle rages for Chadian capital„, Al Jazeera, February 2, 2008.
  17. “Chad’s leader says government ‘in total control’", Associated Press (MSNBC), February 6, 2008.
  18. http://www.forbes.com/2007/04/03/corruption-countries-nations-biz-07caphosp-cx_da_0403corrupt_slide_8.html?thisSpeed=undefined
  19. http://www.umich.edu/~snre492/Jones/pipe.htm
  20. http://www.thedailybeast.com/articles/2012/05/06/steve-coll-on-exxonmobil-s-sinister-kingdom-and-private-empire.html
  21. http://www.foreignpolicy.com/articles/2010/06/21/mr_lonely
  22. Emily Wax, „New First Lady Captivates Chad“, The Washington Post, May 2, 2006, page A17.
  23. „Liste des Membres du Cabinet Civil de la Présidence de la République“ Archyvuota kopija 2008-04-23 iš Wayback Machine projekto., Chadian presidency website (accessed May 4, 2008) (pranc.) .
  24. „Chad leader’s son killed in Paris“ BBC News, 2 July 2007.