Iannis Xenakis

Iannis Xenakis
Gimė	1922 m. gegužės 29 d. Breila,  Rumunija
Mirė	2001 m. vasario 4 d. (78 metai) Paryžius,  Prancūzija
Veikla	kompozitorius, muzikos teoretikas, architektas
Alma mater	Atėnų politechnikos institutas

Janis Ksenakis (gr. Ιάννης Ξενάκης, pranc. Iannis Xenakis, 1922 m. gegužės 29 d., Breila, Rumunija – 2001 m. vasario 4 d., Paryžius, Prancūzija) – graikų-prancūzų kompozitorius, muzikos teoretikas, architektas, atlikėjų vadybininkas ir inžinierius. Vienas žymiausių XX amžiaus antrosios pusės muzikos avangardizmo atstovų, gerai žinomas kaip stochastinės ir žaidimų teorija paremtos elektroninės ir kompiuterinės muzikos kūrėjas.

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas

Janis Ksenakis gimė Breiloje (Rumunija). Jis buvo vyriausiasis graikų verslininko Klearcho Xenakio sūnus. Jo abu tėvai domėjosi muzika ir būtent mama (Fotini Pavlou) supažindino jaunąjį Xenakį su muzika. Jos ankstyvoji mirtis, kai J. Ksenakis buvo vos penkerių, jį smarkiai sukrėtė. Jaunajį Ksenakį tuo metu bendrųjų dalykų mokė guvernantės, o 1932 m. jis buvo išsiųstas į Spetsės mokyklą Egėjo saloje, Graikijoje. Ten jis dainavo mokyklos berniukų chore, kur susipažino su Palestrinos bei Mocarto kūriniais, kurie jam giliai įstrigo atmintyje. Ten pat Ianis Xenakis studijavo muzikos notaciją ir solfedžio bei gilinosi į tradicinę ir bažnytinę graikų muziką.

1938 m. baigęs Spetsės mokyklą, Ksenakis persikėlė į Atėnus ruoštis stojamiesiems egzaminams į Nacionalinį technikos universitetą. Nors ketino studijuoti architektūrą ir inžineriją, jis sykiu lankė harmonijos ir kontrapunkto pamokas pas graikų kompozitorių Aristotelį Koundouroffą. 1940 m. jis sėkmingai išlaikė egzaminus, tačiau mokslus nutraukė graikų-italų karas, prasidėjęs 1940 m. spalio 28 d. Nors Graikija galiausiai laimėjo karą, neilgai trukus prie Vokietijos kariuomenės prisijungė Italija – prasidėjo Graikijos mūšis. Tuo metu, Xenakis Atėnuose privačiai mokėsi muzikos teorijos, pradėjo komponuoti. Nuo 1940 m., su pertraukomis studijavo architektūrą Atėnų politechnikos institute. Dalyvavo pasipriešinime Italijos ir Vokietijos okupacijai, demokratiniame sąjūdyje prieš Graikijos monarchijos atkūrimą. 1945 m., tanko šovinio skeveldra sužalojo kompozitoriaus veidą ir apakino kairiąją akį.

Baigęs politechnikos institutą, 1946 m. buvo mobilizuotas į profašistinę Graikijos kariuomenę. Nuo 1947 metų, graikų vyriausybė pradėjo buvusiojo kairiojo sparno pasipriešinimo narių sulaikymą, visi jie (tarp jų ir Janis Ksenakis) buvo siunčiami į kalėjimą. Ianis Xenakis buvo apimtas baimės, todėl nuolat slapstėsi. Su tėvo bei kitų artimųjų pagalba jam pasisekė pabėgti į Italiją. 1947 m. lapkričio 11 dieną, jis atvyko į Paryžių. Vėlesniame interviu, Xenakis prisipažino jaučiantis didelę kaltę palikęs savo šalį ir toji kaltė buvo vienas pagrindinių jo vėlesniųjų muzikos kūrinių įkvėpimo šaltinių.

Gyvenimas Prancūzijoje

Būdamas nelegaliu imigrantu Paryžiuje, Ianis Xenakis sugebėjo gauti darbą Le Korbiuzjė architektūros studijoje. Pirmiausia, jis dirbo inžinieriaus asistentu, bet greitai kilo pareigose ir vykdė svarbesnes užduotis, kol galiausiai pradėjo bendradarbiauti ir kurti didelius projektus su žymiu prancūzų architektu Le Korbiuzjė. Tarp pastarųjų judviejų architektūros projektų buvo: vaikų darželis ant daugiabučių namų stogo Nanto mieste (Prancūzija), vyriausybės pastatas Čandigarho mieste (Indija), banguoto stiklo paviršiaus Šventosios Marijos iš Tureto vienuolynas bei Filipo paviljonas Briuselio parodų rūmuose Expo 58. Pastarąjį projektą Ianis Xenakis užbaigė pats, iš paprasto Le Korbiuzjė brėžinio.

Patirtis architektūros sferoje puikiai atsispindi Ianio Xenakio muzikos kūriniuose: svarbios ankstyvosios kompozicijos kaip Metastaseis (1953–1954 m.) yra grįstos architektūrine koncepcija. Tuo pačiu metu dirbdamas su Le Korbiuzjė, Ianis Xenakis studijavo harmoniją ir kontrapunktą bei kūrė muziką.

I. Xenakis intensyviai kūrė muziką, dažnai iki nakties ir klausdavo patarimų iš daugelio mokytojų, kurių dauguma galiausiai jį atstumdavo. Taip nutiko su prancūzų muzikos mokytoja ir dirigente Nadia Boulanger, vėliau su kompozitoriumi Arthuru Honeggeriu. Kaip Xenakis pasakojo 1987 m. interviu, Honeggeris atmetė kūrinį, kuriame buvo lygiagrečios kvintos ir oktavos kaip „ne muziką“. Xenakis tuo metu buvo gerai susipažinęs su kompozitorių C. Debussy, Bélos Bartóko ir I. Stravinskio muzika, kurie visi naudojo tokius ir daug eksperimentiškesnius muzikos kompozicijos būdus. Supykęs nuėjo mokytis pas kompozitorių Darių Milhaudą, tačiau šios pamokos taip pat buvo bevaisės. Tuomet Xenakis kreipėsi į O. Messiaeną, kuris vėliau pasakojo:

Iš karto supratau, kad Xenakis ne toks kaip kiti. […] Jis yra aukštesnio intelekto. […] Jam patariau panaudoti savo architektūrines ir matematines žinias muzikoje.

Fransiskas Estevesas aprašė Xenakio kūrinį kaip "matematines formules, išverstas į nuostabią, jaudinančią, įtikinančią ir aukščiau visko esančią muziką. "

1951–1953 m., Xenakis lankė Olivjė Mesiano pamokas, kur studijavo įvairiausių žanrų bei stilių muziką ir skyrė ypatingą dėmesį ritmui. Pasibaigus šioms studijoms, Ianis Xenakis sužinojo apie serializmą ir įgavo dar gilesnį supratimą apie šiuolaikinę muziką.

1953 m., Xenakis vedė žurnalistę ir rašytoją Fransua Xenakis (Marguerite Claude Françoise Xenakis), po trejų metų gimė judviejų duktė Makhi, taipogi būsimoji menininkė – tapytoja ir skulptorė.

1954 m. antrojoje pusėje, Xenakis buvo priimtas į konkrečiosios muzikos tyrimų grupę – organizaciją įkurtą Pjero Šefero ir Pjero Anri, skirtą studijuoti bei kurti konkrečiąją elektroninę muziką. Tais pačiais metais, Janis Xenakis susipažino su dirigentu Ermanu Šeršenu, kuris iškart buvo sužavėtas kūrinio Metastaseis partitūra, todėl Xenakiui pasiūlė savo draugiją.

6-tojo dešimtmečio antrojoje pusėje, Xenakis pamažu pradėjo gauti pripažinimą tarp pažįstamų menininkų. 1957 m. jis gavo pirmąjį apdovanojimą iš Europos kultūros fondo, o sekančiais – iš Prancūzijos radijo tyrimų centro buvo gautas pirmasis užsakymas. Tais pačiais metais jis parašė konkrečiosios muzikos kūrinį Concret PH Filipo paviljonui, o 1960 m., Ianis Xenakis jau gavo užsakymą iš UNESCO, Enriko Fulčinjonio dokumentinio filmo garso takeliui.

Vėlyvasis gyvenimas

Palikęs Le Korbiuzjė studiją 1959 m., Xenakis gyveno iš kompozicijos, mokymo bei muzikinių tyrimų, dėl kurių greitai tapo žinomas kaip vienas svarbiausių to laikmečio Europos kompozitorių. 1965 metais gavo Prancūzijos pilietybę. Tais pačiais metais surengtas pirmas Xenakio kūrinių festivalis Paryžiuje. Tuo metu kompozitorius įgavo pripažinimą: kūriniai buvo atliekami JAV, Japonijoje, Kanadoje, Europoje.

Janis Ksenakis aistringai domėjosi kompiuterine kompozicija, todėl 1966 m., drauge su mokslininkais M. Barbutu, F. Genui ir G. Žilbo Paryžiuje įkūrė Muzikinės matematikos ir autonomikos artelę EMAMu („Equipe de mathematique et d‘automatique musicales“). 1972 m. ji pertvarkyta į Muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centrą CEMAMu („Centre d‘etudes de mathematique et d‘automatique musicales“). Janis Ksenakis taip pat dėstė Indianos, Sorbonos universitetuose. Skaitė paskaitas JAV, Argentinoje, Kanadoje bei įvairiose Europos šalyse.

Be kompozicijos ir mokymo, Xenakis taip pat buvo daugybės muzikinių straipsnių bei esė autorius. Ksenakio darbas Formalioji muzika (1963) tapo išskirtinai žinomas. Tai tekstų kolekcija, skirta stochastinių procesų, žaidimo teorijos bei kompiuterinio muzikos programavimo pritaikymui. Šis darbas vėliau buvo ištaisytas, išplėstas ir išverstas į anglų kalbą, kaip Formalioji muzika: mintis ir matematika kompozicijoje, (1971 m.) per Xenakio kadenciją, Indianos universitete.

Xenakis buvo ateistas. Zbigniewas Skowronas, apibūdinant kompozitoriaus kūrinį Aïs, parašė: „Pagal Ksenakio ateistines pažiūras, jis pabrėžia mirties galutinumą kaip paskutinį žmogaus gyvenimo įvykį ir tai turbūt yra tai, kodėl laukiniai klyksmai bei aimanos aidi jo partitūrose“. Xenakis pats rašė: „Žmogus yra vientisas ir nedalomas. Jis mąsto savo pilvu ir jaučia savo protu. Norėčiau pasisakyti ką man reiškia muzika: tai yra mistinis, bet ateistinis asketizmas… ".

1997 m. I. Xenakis užbaigė savo paskutinįjį kūrinį, O-mega – perkusininkui ir kameriniam orkestrui. Bėgant metams, kompozitoriaus sveikata blogėjo, tad nuo 1997 m. jis jau nebegalėjo dirbti. 1999 m. Janis Ksenakis gavo Poliar Music premiją ir buvo apdovanotas "už daugelį galingų, bet jautrių kūrinių, už įsipareigojimą ir aistrą, suteikusią galimybę puikuotis tarp garsiausių XX a. kompozitorių kūrusių meninę muziką, už įvairiose srityse išugdytą nepalaužiamą įtaką.” Po kelerių metų rimtos ligos, 2001 m. vasario 1 d. kompozitorių ištiko koma. Jis mirė Paryžiuje, savo namuose (vasario 4 d., sulaukęs 78 metų).

Muzikos stilius ir ypatybės

Ianis Xenakis pradėjo kurti klestint serializmui, tačiau visiškai nesidomėjo atskiro garso reikšme ir griežtai pasisakė prieš šią komponavimo sistemą. Apskritai, kompozitorius nesekė to laikmečio vyraujančiomis komponavimo tendencijomis, kas padėjo suformuoti išskirtinį muzikos braižą. Gyvendamas Paryžiuje, Janis Ksenakis privačiai mokėsi kompozicijos pas žymiausius to laikmečio muzikos kūrėjus: A. Honegerį ir D. Miljo. Vėliau (1950–1952 m.) lankė O. Messiano analizės kursą Paryžiaus konservatorijoje. 1957–1962 m. dirbdamas P. Šeferio Muzikinių tyrinėjimų grupėje sukūrė savo pirmąsias elektroakustines kompozicijas. Ianis Xenakis – vienas kompiuterinės muzikos pradininkų ir puoselėtojų, tais pačiais metais sukūrė kompiuterinę programą (UPIC) ir panaudojo ją muzikos kūrimui.

Janio Ksenakio muzika sudėtinga, tiksliai, matematiškai apskaičiuota. Jo partitūrose neaptiksime tradicinės faktūros bruožų – melodijos, akompanimento, aiškios harmonijos. Jį domino garsų masė, spalvos, tembrai, kas leidžia autoriaus muzikines struktūras vadinti garsų „debesimis“, „galaktikomis“. Jo kūriniai pasižymi intensyvumu, energija, garso skambesio jėga.

Savo muziką Ianis Xenakis pavadino stochastine, kurią pradėjo kurti nuo 1954 m. Stochastinės muzikos terminas jo formuojamai muzikos koncepcijai buvo pritaikytas dėl ypatingai glaudaus ryšio su matematika. Kompozitorius savo muziką grindė matematine tikimybių teorija, kai pagal tam tikras tikimybes yra konstruojamos muzikos garsų sekos. Kitais žodžiais tariant, stochastinė muzika – tam tikras garso ar garsų masės/srauto kitimas, laipsniška jo transformacija laike, valdoma tam tikrų tikimybių procesų. Tikimybių teorija – matematikos šaka, tirianti atsitiktinių įvykių tikimybes. Matematikoje tikimybė – tai skaičius iš intervalo [0; 1], parodantis, kiek tikėtina, kad įvykis įvyks arba tam tikro nepastovaus įvykio tikėtinumas. Kartu su statistika tikimybių teorija sudaro matematikos šaką, vadinamą stochastika.

Toks komponavimo metodas kompozitoriui padėjo itin preciziškai ir apskaičiuotai valdyti garsų mases, nepalikti jokio atsitiktinumo muzikoje. Remdamasis tiksliais matematiniais apskaičiavimais I. Xenakis savo kūriniuose nustatydavo garso trukmes, aukštį, tempus, intervalus, ir kitus muzikos kūrinio parametrus. Daug dėmesio skyrė didelės apimties įvykiams – garsų masėms, itin svarbūs glissando ir pizzicato. Ankstyvieji kūriniai, sukurti šiuo metodu – „Metastasis“ – 61 instrumento orkestrui (1953–1954), „Pithoprakta“ – 50 instrumentų orkestrui (1955-56) ir „Achorripsis“ – 21 instrumento orkestrui (1956–1957) .

„Metastasis“ orkestrui sukurta 1953-54 m., laikoma viena pirmųjų svarbiausių architektūrine koncepcija paremtų kompozicijų, taip pat stochastinės muzikos pavyzdžių, kurioje matematiniai modeliai, remiantis Fibonači sekomis, yra pritaikyti beveik visoms muzikos kalbos priemonėms – garsui, tembrui, registrui ir trukmei.

Ianis Xenakis visą gyvenimą rėmėsi viena muzikos idėja, daug dėmesio skyrė skambesio spalvai, intensyvumui, energijai, nors bėgant metams jo kompozicinė technika kito. Kadangi jis vienas pirmųjų pasitelkė kompiuterius muzikai kurti, kai kurie vėlyvieji stochastiniai kūriniai skirti vien kompiuteriams atlikti. 1991 m., muzikinės matematikos ir autonomikos tyrimų centre (CEMAMu) kompozitorius sukūrė kompiuterinę programą pavadinimu GENDY. GEN – gereration/generavimas ir DY – dynamic/dinaminis. Ši programa formuoja tiek muzikos struktūrą, tiek garso išgavimą. Garsas yra sintezuojamas pagal naują algoritmą, kuris vadinamas dynamic stochastic synthesis (dinaminė stochastinė sintezė), o šio algoritmo pagalba išgaunama didelė skirtingų tembrų įvairovė. Vienas tokių kūrinių GENDY3 kompiuteriui (1991).

Žymesni kūriniai

Šiuose kūriniuose Janis Ksenakis pritaikė šiuolaikinės matematikos ir fizikos teorijas.

• Kinetinė dujų teorija – Pithoprakta – orkestrui (1956).
• Minimalaus ryšio principas – Achorripsis – ansambliui (1957).
• A.Markovo grandinė – Analogiques – styginiams ir elektronikai (1959).
• Lošimo teorija – Strategie – orkestrui ir 2 dirigentams (1962).
• G. Boogel‘io algebra – Herma (1961) ir Eonta (1964) fortepijonui.
• Grupių teorija – Nomos alpha – violončelei (1966).
• Molekulinis R. Browno judesys – N‘shima – 2 moterų balsams, 2 voltornoms, 2 trombonams ir violončelei (1975).

Orkestriniai kūriniai

Vokaliniai

• Anastenaria: Procession aux eaux claires – mišriam 30 balsų chorui, 15 balų vyrų chorui ir orkestrui (1953).
• Polla ta dhina – vaikų chorui ir orkestrui (1962).
• Cendrées – chorui ir orkestrui (1973–74).
• Anémoessa – mišriam 42 arba 84 balsų chorui ir orkestrui (1979).
• Aïs – baritonui, perkusijai ir orkestrui (1980).
• Nekuïa – mišriam 54 arba 80 balsų chorui ir orkestrui (1981).

Sceniniai

• Kraanerg – baletas orkestrui ir magnetofono juostai (1968).
• Antikhthon – baletas orkestrui (1971).

Kiti orkestriniai kūriniai

• Anastenaria: Le sacrifice (1953).
• Metastaseis (1953–54).
• Pithoprakta (1955–56).
• Achorripsis – 21 instrumento orkestrui (1956–57).
• Duel – 2 nedideliems orkestrams (1959).
• Syrmos – styginių orkestrui (1959).
• Stratégie – 2 orkestrams (1959–62).
• ST/48, 1-240162 (1959–62).
• Hiketides (les suppliantes d’Eschyle) – varinių pučiamųjų kvartetui ir 24 styginiams (1964).
• Akrata – pučiamųjų orkestrui (1964–65).
• Terretektorh (1966).
• Polytope [de Montréal] – 4 orkestrams (1967).
• Nomos gamma (1967–80).
• Synaphaï – fortepijonui ir orkestrui (1969).
• Eridanos (1972).
• Erikhthon – fortepijonui ir orkestrui (1974).
• Noomena (1974).
• Empreintes (1975).
• Jonchaies (1977).
• Pour les baleines – styginių orkestrui (1982).
• Lichens (1983).
• Shaar (1983).
• Alax – trims, 10 narių ansambliams (1985)
• Horos (1986).
• Keqrops – fortepijonui ir orkestrui (1986).
• Ata (1987).
• Tracées (1987).
• Kyania (1990).
• Tuorakemsu (1990).
• Dox-Orkh – smuikui ir orkestrui (1991).
• Krinoïdi (1991).
• Roáï (1991).
• Troorkh – trombonui ir orkestrui (1991).
• Mosaïques (1993).
• Dämmerschein (1993–94).
• Koïranoï (1994).
• Ioolkos (1995).
• Voile – styginių orkestrui (1995).
• Sea-Change (1997)
• O-Mega – perkusininkui ir kameriniam orkestrui (1997).

Vokaliniai kūriniai

Chorui

• Zyia – sopranui, vyrų chorui, fleitai ir fortepijonui (1952). Taip pat galima versija sopranui, fleitai ir fortepijonui.
• Oresteia – chorui ir 12 instrumentų (1965–66).
• Medea senecae – vyrų vhorui ir 6 instrumentams (1967).
• Nuits – 12 balsų mišriam chorui (1967–68).
• À Colone – vyrų arba moterų balsams ir 3 instrumentams (1977).
• À Hélène – moterų balsams (1977).
• Pour la Paix – mišriam chorui, 2 vyrų ir 2 moterų garsiakalbiams bei magnetofono juostai (1981).
• Serment-Orkos – mišriam 32 balsų(arba daugiau) chorui (1981).
• Chant des Soleils – mišriam chorui, vaikų chorui, varinių pučiamųjų ansambliui ir perkusijai (1983).
• Idmen A/Idmen B – mišriam 64 balsų (arba daugiau) chorui ir perkusijai (1985).
• Knephas – mišriam 32 balsų (arba daugiau) chorui (1990).
• Pu wijnuej we fyp – vaikų chorui (1992).
• Les Bacchantes – baritonui, moterų balsams ir 9 instrumentams (1993).
• Sea–Nymphs – mišriam 24 balsų (arba daugiau) chorui (1994).

Kiti vokaliniai kūriniai

• N’shima – 2 meco sopranams arba altams, 2 valtornoms, 2 trombonams ir violončelei (1975).
• Akanthos – sopranui, fleitai, klarnetui, fortepijonui, 2 smuikams, altui, violončelei ir kontrabosui (1977).
• Pour Maurice – baritonui ir fortepijonui (1982).
• Kassandra – baritonui/psalteriumui ir perkusijai for baritone/psalterion and percussion (1987).
• La déesse Athéna – baritonui, piccolo fleitai, obojui, klarnetui (in Es), bosiniam klarnetui, kontrafagotui, voltornai, piccolo trimitui, trombonui, tūbai, perkusijai ir violončelei (1992).

Kameriniai kūriniai

Fortepijoniniams ansambliams

• Eonta – 2 trimitams, 3 trombonams ir fortepijonui (1963–64).
• Palimpsest – anglų ragui, bosiniam klarnetui, fagotui, voltornai, perkusijai, fortepijonui ir styginių kvintetui (1979).
• Dikhthas – smuikui ir fortepijonui (1979).
• Thalleïn – piccolo fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, voltornai, piccolo trimitui, trombonui, perkusijai, fortepijonui ir styginių kvintetui (1984).
• Akea – fortepijonui ir styginių kvartetui (1986).
• Paille in the Wind – violončelei ir fortepijonui (1992).
• Plektó – fleitai, klarnetui, perkusijai, fortepijonui, smuikui ir violončelei (1993).

Styginių ansambliams

• ST/4, 1-080262 – styginių kvartetui (1956–62).
• Analogique A – styginių ansambliui (atliekama su tos pačios sudėties įrašu, 1958).
• Aroura – 12 styginių atlikėjų ansambliui (1971).
• Retours-Windungen – dvylikai violončelių (1976).
• Ikhoor – styginių trio (1978).
• Tetras – styginių kvartetui (1983).
• Tetora – styginių kvartetui (1990).
• Ergma – styginių kvartetui (1994).
• Hunem-Iduhey – smuikui ir violončelei (1996).
• Ittidra – styginių sekstetui (1996).
• Roscobeck – violončelei ir kontrabosui (1996).

Perkusiniams ansambliams

• Persephassa– 6 perkusininkams (1969).
• Pléïades – 6 perkusininkams (1978).
• Okho – 3 džiambėms (1989).

Kiti kameriniai kūriniai

• ST/10, 1-080262 – klarnetui, bosiniam klarnetui, 2 voltornoms, arfai, perkusijai ir styginių kvartetui (1956–62).
• Morsima-Amorsima – fortepijonui, smuikui, violončelei ir kontrabosui (1962)
• Atrées– fleitai, klarnetui, bosiniam klarnetui, voltornai, trimitui, trombonui, 2 perkusininkams, smuikui ir violončelei (1962).
• Anaktoria – klarnetui, fagotui, voltornai, styginių kvartetui ir kontrabosui (1969).
• Charisma – klarnetui ir violončelei (1971).
• Linaia-Agon – voltornai, trombonui ir tūbai (1972).
• Phlegra – fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, voltornai, trimitui, trombonui, smuikui, altui, violončelei ir kontrabosui (1975).
• Epeï – anglų ragui, klarnetui, trimitui, 2 trombonams ir kontrabosui (1976).
• Dmaathen – obojui ir perkusijai (1976).
• Komboï – preparuotam klavesinui ir perkusijai (1981).
• Khal Perr – varinių pučiamųjų kvintetui ir 2 perkusininkams (1983).
• Nyûyô – šiakuhačiui, šamisenui ir 2 koto (1985).
• À l'île de Gorée – preparuotam klavesinui, piccolo fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, voltornai, trimitui ir styginių kvartetui (1986).
• Jalons – piccolo fleitai, obojui, bosiniam klarnetui, kontrabosiniam klarnetui, kontrafagotui, voltornai, trimitui, trombonui, tūbai, arfai ir styginių kvartetui (1987).
• XAS – saksofonų kvartetui (1987).
• Waarg – piccolo fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, voltornai, trimitui, trombonui, tūbai ir styginių kvartetui (1988).
• Échange – bosiniam klarnetui solo, fleitai, obojui, klarnetui, fagotui, voltornai, trimitui, trombonui, tūbai ir styginių kvartetui (1989).
• Epicycles – violončelei solo, fleitai, obojui, klarnetui, voltornai, trimitui, trombonui, tūbai, 2 smuikams, altui ir kontrabosui (1989).
• Oophaa, for harpsichord and percussion (1989)
• Mnamas xapin Witoldowi Lutoslavskiemu – 2 voltornoms ir 2 trimitams (1994).
• Kaï – fleitai, klarnetui, fagotui, trimitui, trombonui, smuikui, altui, violončelei ir kontrabosui (1995).
• Kuïlenn – fleitai, 2 obojams, 2 klarnetams, 2 fagotams ir 2 voltornoms (1995).
• Zythos – trombonui ir 6 perkusininkams (1996).

Solo intrumentams

Fortepijonui

• Six Chansons pour piano (1950).
• Herma (1961).
• Evryali (1973).
• Mists (1981).
• À r. (Hommage à Ravel) (1987).

Styginiams instrumentams

• Nomos Alpha – violončelei (1965–66).
• Mikka – smuikui (1971).
• Theraps – kontrabosui (1975–76).
• Mikka 'S' – smuikui (1976).
• Kottos – violončelei (1977).
• Embellie – altui (1981).

Kitiems instrumentams

• Gmeeoorh – vargonams (1974).
• Psappha – perkusijai (1975).
• Khoaï – klavesinui (1976).
• Naama – temperuotam klavesinui (1984).
• Keren – trombonui (1986).
• Rebonds – perkusijai (1988).

Magnetofonui

• Diamorphoses – 2 juostoms (1957–58).
• Concret PH – 2 juostoms (1958).
• Analogique B – 2 juostoms arba kameriniam ansambliui ir 1 juostai (1958–59).
• Orient-Occident – dviems kino filmo juostoms (1960).
• The Thessaloniki World Fair – 1 juostai (1961).
• Bohor – 8 juostoms (1962).
• Hibiki-Hana-Ma – 12 juostų (1969–70).
• Persépolis – 8 juostoms (1971).
• Polytope de Cluny – 8 juostoms (1972).
• Polytope II (1974).
• La légende d’Eer (Diatope) – 4 arba 8 juostoms (1977).

Sukurta naudojant kompiuterines technologijas (UPIC)

• Mycenae alpha – 2 juostoms (1978).
• Taurhiphanie – 2 juostoms (1987).
• Voyage absolu des Unari vers Andromède – 2 juostoms (1989).

Sukurta naudojant dinaminę stochastinę sintezę

• GENDY3 – 2 juostoms (1991).
• S.709 – 2 juostoms (1994).

Nebaigti arba nepublikuoti kūriniai

• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1949 metų vasaris).
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1949 metų kovas).
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1949 metų gegužės 27 d.).
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1949 metų spalis).
• Menuetas – fortepijonui.
• Air populaire – fortepijonui.
• Allegro molto – fortepijonui.
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1950 metų sausis).
• Mélodie – fortepijonui.
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1950 metų balandis).
• Kūrinys fortepijonui be pavadinimo (1950 metų birželio 15 d.).
• Andante – fortepijonui.
• Thème et conséquences – fortepijonui (1951).
• Dhipli zyia – smuikui ir violončelei (1951).
• Tripli zyia – fleitai, balsui ir fortepijonui (1952).
• Trois poèmes – balsui ir fortepijonui (1952).
• La colombe de la paix – altininkui ir mišriam chorui (1953).
• Stamatis Katotakis – solistui ir vyrų balsams (1953).
• Vasarely – magnetofono juostai (1960).
• Formes rouges – magnetofono juostai (1961).
• Amorsima-Morsima (1956–62).
• GENDY301 – magnetofono juostai (1991).
• Erod – magnetofono juostai (1997).

Šaltiniai

• Di Scipio, Agostino (1998). „Compositional Models in Xenakis's Electroacoustic Music“. Perspectives of New Music. 36 (2): 201–243. doi:10.2307/833529. JSTOR 833529.
• Gilbert, Martin (1966). Winston Churchill. Oxford University Press.
• Harley, James (2004). Xenakis: His Life in Music. London: Taylor & Francis. ISBN 0-415-97145-4.
• Hoffmann, Peter (2001). „Xenakis, Iannis“. In Deane Root (red.). Grove Music Online. Oxford University Press. doi:10.1093/gmo/9781561592630.article.30654. ISBN 978-1-56159-263-0. Suarchyvuotas originalas 2017-05-19. Nuoroda tikrinta 2021-11-29.
• Hugill, Andrew (2008). The Digital Musician. New York: Routledge. ISBN 978-0-415-80660-2.
• Matossian, Nouritza (1986). Xenakis. London: Kahn and Averill. ISBN 1-871082-17-X.
• Serra, Marie-Hélène (Winter 1993). „Stochastic Composition and Stochastic Timbre: GENDY3 by Iannis Xenakis“. Perspectives of New Music. 32 (1): 236–257. doi:10.2307/833052. JSTOR 833052.
• Varga, Bálint András (1996). Conversations with Iannis Xenakis. London: Faber and Faber. ISBN 0-571-17959-2.
• Griffiths P. Xenakis: Logic and Disorder, 1975.
• Hoffmann P. Xenakis Iannis. In Grove music online.
• Iannis Xenakis. Catalogue of musical works. Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Jurkėnaitė – Epih A. Xenakis Iannis. In Muzikos enciklopedija III t. LMTA, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2007, p. 666–667.
• Randel. D. M. Xenakis, Iannis. In The Harvard Biographical Dictionary of music. Harvard University Press, 1996.
• Xenakis I., Brown R., Rahn J. Xenakis on Xenakis, p. 21, 1987.
• Helenese Serra M. Stochastic composition ant stochastic timbre: GENDY3 by Iannis Xenakis, 1993.
• http://www.iannis-xenakis.org/xen/bio/biography.html Archyvuota kopija 2018-08-15 iš Wayback Machine projekto.