IP3

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Inozitolio 1,4,5-trifosfatas

IP3 (inozitolio 1,4,5-trisfosfatas, angl. inositol triphosphate) – cheminė medžiaga, gyvų organizmų naudojama signalui ląstelės lygyje perduoti. Junginys susidaro skylant ląstelių membranose esančiam fosfatidilinozitolio bisfosfatui (PIP2). Reakciją katalizuoja fosfolipazė C. Atlikęs signalo perdavimo funkciją, IP3 inaktyvuojamas IP3 fosfotazei atskeliant vieną fosforo rūgšties liekaną. Prireikus susidaręs junginys gali būti vėl fosforilinamas.

Tas pats junginys kartais įvardijamas kaip trifosfoinozitolis arba InsP3.

Inozitolio 1,4,5-trisfosfato susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Hormonas prisijungia prie receptoriaus ir šį aktyvina.
  • Receptorius sąveikauja su G baltymu, kuris sudarytas iš α, β ir γ subvienetų.
  • G baltymo α subvientas prisijungia GTP ir aktyvina ląstelės membranoje esančią fosfolipazę C.
  • Fosfolipazė C katalizuoja fosfatidilinozitolio 4,5-bisfosfato (PIP2) hidrolizę į 1,2-diacilglicerolį (DAG) ir inozitolio 1,4,5-trisfosfatą (IP3). DAG lieka membranoje ir aktyvina proteinkinazę C padidindamas šios kinazės giminingumą Ca2+, o IP3 – hidrofilinis junginys, tad difunduoja į citozolį.
IP3 veikimas.png

Inozitolio 1,4,5-trifosfato veikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Inozitolio 1,4,5-trifosfato degradacija[taisyti | redaguoti kodą]

IP3 defosforilinant susidaro antrinio informacijos nešėjo funkcijų neatliekantys IP2 (inozitolio 1,4-bisfosfatas), vėliau IP (inozitolio 1-fosfatas ar kitaip inozitolio monofosfatas). Inozitolis gražinamas į membraną PIP (fosfatidinozitolio 4-fosfatas) pavidalu, kuris vėliau verčiamas į PIP2 (fosfatidinozitolio 4,5-bisfosfatas).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]