Hugo van der Goes
Hugas van der Gusas (fl. Hugo van der Goes, apie 1440-45 – 1482-83 m.) – vienas reikšmingiausių flamandų XV amžiaus antros pusės Ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkų.
Garsiausiu ir vieninteliu dokumentuotu jo darbu yra „Portinario triptikas“ (iki 1478, Uficių galerija, Florencija)
Turinys |
Biografija[taisyti]
Hugas van der Gusas gimė, spėjama, apie 1440-45 m. Gimimo vieta nežinoma. Kaip variantai minimi Briugės, Antverpeno, Leideno miestai, tačiau labiausiai tikėtinas yra Gento miestas. Apie Hugo jaunystės metus nežinoma nieko iki 1467 m., kada jis įstojo i Gento dailininkų gildiją, buvo pripažintas meistru.
Hugas van der Gusas dalyvavo 1468 m. Briugės puošyboje Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo vestuvių proga. Taip pat, to paties Karolio Drąsiojo atvykimo proga į Gentą, Hugas dirbo ties sutikimo procesijų ir ceremonijų dekoracijomis 1469 ir 1472 m. Manoma, kad maždaug tuo metu Medičių banko atstovas Briugėje Tommaso Portinari užsakė jam altorinę tapybą Santa Maria Nuova ligoninės bažnyčioje Florencijoje. Darbas, dabar žinomas kaip „Portinario triptikas“, buvo atliktas iki 1477-78 m. ir yra vienintelis Hugo dokumentuotas. Šiek tiek anksčiau atliktu laikomas kitas reikšmingas darbas - „Išminčių pagarbinimas“ (arba „Monforte altorius“, dabar Berlyno paveikslų galerijoje). „Portinario triptikas“ į Florenciją buvo atgabentas 1483 m.
1474 ar 1475 m. Hugas buvo išrinktas Gento dailininkų gildijos vyresniuoju, tačiau beveik iškart po to pasitraukė į Roode Kloster vienuolyną prie Briuselio, kuriame venuoliu buvo jo pusbrolis Nikolas. Čia dailininkas nenutraukė kūrybos ir aktyvios veiklos. 1480 m. buvo iškvietas vertinti Dirko Bautso nebaigtų darbų Levene, daug keliavo. Kartą, grįžęs iš Kelno 1482 m., krito į depresiją, apsišaukė „sūnumi pražuvėliu“, „prakeiktuoju“, bandė nusižudyti. Paskutinius jo gyvenimo metus aprašė to paties vienuolyno brolis Gaspar Ofhuys, kuris, panašu, pavydėjo Hugui ir nušvietė dailininką neperšilčiausiai.
Hugas van der Gusas mirė tais pačiais 1482 m. Vėliau datuotame vokiečių daktaro Hieronymus Münzer laiške minimas dailininkas iš Gento, kuris pasidavė melancholijai, nes negalėjo atkartoti garsiausio Ankstyvojo Nyderlandų meno darbo Gento altoriaus - greičiausiai yra Hugas van der Gusas.
Kūryba[taisyti]
1550 m. Giorgio Vasari dokumentuotas „Portinario triptikas“ yra vienintelis žinomas Hugo darbas, nuo kurio mokslininkai priskyrė likusius ir atstatė Hugo kūrybą. Iš pradžių Hugas greičiausiai sekė tradicinę Nyderlandų meno tapyba, buvo įtakotas Jano van Eiko ir Rogiro van der Veideno. Tačiau laikui bėgant Hugo darbai keitėsi, įgaudami personalinį charakterį. Iš ankstyvesnių darbų pažymėtinas „Adomo ir Ievos nuopuolis“ - įtaigus darbas savo realistiškumu, išvengiantis idealizuoto ir erotizuoto Adomo ir Ievos vaizdavimo būdingo Šiaurės renesanso Nyderlandų ir Vokietijos menui.
Kulminaciniu ir didžiausiu apimtimi Hugo kūrybos darbu laikomas „Portinario triptikas“. Jame Hugas centrinėje scenoje vaizduoja įprastą temą - Piemenėlių pagarbinimą, šoninėse panelėse vaizduojami Portinario šeimos nariai, kartu su šventaisiais - globėjais. Dailininkas puikiai realistiškai ir dramatiškai vaizduoja veikėjų charakterius, kaip piemenėlių ir Portinario vaikų. Tapyboje ypač tiksliai vaizduojamos detalės, kaip gėlės pirmajame plane. Tik atgabentas į Florenciją darbas sulaukė didelio vietos dailininkų dėmesio, jo įtaką patyrė Leonardas da Vinčis, Domenikas Girlandajas, Pieras di Kozimas.
Vėlesnėje Hugo kūryboje paveikslai tampa dramatiškų, nenuoseklių spalvų, veikėjai vaizduojami iškreiptomis pozomis, jų veidų išraiškos nedemonstruoja ramybės kaip būdinga anktyvesniems Nyderlandų dailininkams. Tikriausiai būdingiausias vėlesnių metų darbas - „Mergelės Marijos mirtis“, savo pobūdžiu pranašaujantis Nyderlandų ir Italijos vėlesnį Manierizmą.
Darbų galerija[taisyti]
-
„Adomo ir Ievos nuopolis“ (apie 1468, Meno istorijos muziejus Vienoje)
-
„Išminčių pagarbinimas“ (apie 1470, Berlyno paveikslų galerija)
-
„Vyro portretas“ (apie 1475, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
-
„Madona su Kūdikiu“ (apie 1478, Štadelio institutas, Frankfurtas prie Maino)
-
„Piemenėlių pagarbinimas“ (apie 1480, Berlyno paveikslų galerija)