Hugo van der Goes

Hugas van der Gusas (ol. Hugo van der Goes, apie 1440-45 – 1482-83 m.) − vienas reikšmingiausių flamandų XV amžiaus antros pusės ankstyvojo Nyderlandų meno dailininkų.

Garsiausiu ir vieninteliu dokumentuotu jo darbu yra „Portinario triptikas“ (iki 1478, Uficių galerija, Florencija)

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hugas van der Gusas gimė, spėjama, apie 1440-45 m. Gimimo vieta nežinoma. Kaip variantai minimi Briugės, Antverpeno, Leideno miestai, tačiau labiausiai tikėtinas yra Gento miestas. Apie Hugo jaunystės metus nežinoma nieko iki 1467 m., kada jis įstojo į Gento dailininkų gildiją, įgijo meistro statusą.

Hugas van der Gusas dalyvavo 1468 m. Briugės puošyboje Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo vestuvių proga. Taip pat, to paties Karolio Drąsiojo atvykimo proga į Gentą, Hugas dirbo ties sutikimo procesijų ir ceremonijų dekoracijomis 1469 ir 1472 m. Manoma, kad maždaug tuo metu Medičių banko atstovas Briugėje Tommaso Portinari užsakė jam altorinę tapybą Santa Maria Nuova ligoninės bažnyčioje Florencijoje. Darbas, dabar žinomas „Portinario triptiko“ pavadinimu, buvo atliktas iki 1477-78 m. ir yra vienintelis Hugo dokumentuotas. Šiek tiek anksčiau atliktu laikomas kitas reikšmingas darbas − „Išminčių pagarbinimas“ (kitaip „Monforte altorius“, dabar Berlyno paveikslų galerijoje). „Portinario triptikas“ į Florenciją buvo atgabentas 1483 m.

1474 ar 1475 m. Hugas buvo išrinktas Gento dailininkų gildijos vyresniuoju, tačiau beveik iškart po to pasitraukė į Roode Kloster vienuolyną prie Briuselio, kuriame venuoliu buvo jo pusbrolis Nikolas. Čia dailininkas nenutraukė kūrybos ir aktyvios veiklos. 1480 m. buvo iškviestas vertinti Dirko Bautso nebaigtų darbų Levene, daug keliavo. Kartą, grįžęs iš Kelno 1482 m., susirgo depresija, apsišaukė „sūnumi pražuvėliu“, „prakeiktuoju“, bandė nusižudyti. Paskutinius jo gyvenimo metus aprašė to paties vienuolyno brolis Gaspar Ofhuys, kuris, panašu, pavydėjo Hugui ir aprašė dailininką neperpalankiausiai.

Hugas van der Gusas mirė tais pačiais 1482 m. Vėliau datuotame vokiečių daktaro Hieronymus Münzer laiške minimas dailininkas iš Gento, kuris pasidavė melancholijai, nes negalėjo atkartoti garsiausio ankstyvojo Nyderlandų meno kūrinio − Gento altoriaus, tikriausiai yra Hugas van der Gusas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1550 m. Giorgio Vasari dokumentuotas „Portinario triptikas“ yra vienintelis žinomas Hugo darbas, nuo kurio mokslininkai priskyrė likusius ir nustatė Hugo kitų kūrinių autorystę. Iš pradžių Hugas, tikriausiai, sekė tradicine Nyderlandų tapyba, buvo įtakotas Jano van Eiko ir Rogiro van der Veideno. Vėliau Hugo stilius keitėsi įgaudamas personalinį charakterį. Iš ankstyvesnių darbų pažymėtinas „Adomo ir Ievos nuopuolis“ − įtaigus darbas savo realistiškumu, išvengiantis idealizuoto ir erotizuoto Adomo ir Ievos vaizdavimo, būdingo Šiaurės renesanso Nyderlandų ir Vokietijos menui.

Kulminaciniu ir didžiausiu apimtimi Hugo kūrybos darbu laikomas „Portinario triptikas“. Jame Hugas centrinėje scenoje vaizduoja įprastą religinę temą − biblijinį Piemenėlių pagarbinimą, šoninėse panelėse vaizduojami Portinario šeimos nariai kartu su šventaisiais − globėjais. Dailininkas puikiai realistiškai ir dramatiškai vaizduoja veikėjų charakterius, kaip piemenėlių ir Portinario vaikų. Tapyboje ypač tiksliai vaizduojamos detalės, kaip gėlės pirmajame plane. Tik atgabentas į Florenciją darbas sulaukė didelio vietos dailininkų dėmesio, jo įtaką patyrė Leonardas da Vinčis, Domenikas Girlandajas, Pieras di Kozimas.

Vėlesnėje Hugo kūryboje paveikslai tapo dramatiškų, nenuoseklių spalvų, veikėjai vaizduojami iškreiptomis pozomis, jų veidų išraiškos nedemonstruoja ramybės kaip būdinga ankstesnių Nyderlandų dailininkų kūrybai. Būdingu Hugo vėlesnių metų darbu minima „Mergelės Marijos mirtis“, savo pobūdžiu pranašaujanti Nyderlandų ir Italijos vėlesnį manierizmą.