Hotel Lambert

Hotel Lambе́rt (pranc. Hôtel Lambert) – XVII a. prabangūs reprezentaciniai miesto rūmai Prancūzjos sostinėje Paryžiuje. Vadinami pirmojo savininko Jeano Baptisto Lamberto pavarde.

XIX a. tapo emigrantų iš buvusių LDK ir Varšuvos kunigaikštystės žemių (daugiausiai po sukilimų prieš carinę Rusiją) politinės traukos centru. 1843–1975 m. priklausė kunigaikščiams Čartoriskiams, kurie atvykėlius telkė ir organizavo. Hotel Lambert iškilęs Senos upės Šv. Liudviko saloje tarp kitų tokios pat paskirties pastatų ir nuo 1862 m. yra saugomas kaip Nacionalinis istorinis paminklas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo statomas 1640–1644 m., pagal prancūzų architekto Louiso Le Vau projektą ir Jeano Baptisto Lamberto užsakymą. Po pastarojo mirties savininku tapo jo brolis Nicolas Lambert de Thorigny, Karalystės Audito rūmų prezidentas. Architektas Louis Le Vau buvo pasistatęs sau namą šalia, kuris vėliau prijungtas prie Hotel Lambert. Po 1729 m. šiuos rūmus nupirko finansininkas Claud Dupin, po dešimtmečio perpardavęs markizui du Châtelet-Laumont, vėliau jie atsidūrė Salomono, Benjamino ir Étienne de La Haye rankose. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu pastatas buvo nacionalizuotas, o 1813 m. jį nusipirko Napoleono Bonaparto vidaus reikalų ministras Jean-Pierre Bachasson.

1843 m., po 1831 m. sukilimo numalšinimo, pastatą įsigijo kunigaikščio Adomo Jurgio Čartoriskio žmona Ona Sofija Sapiegaitė. Aplink Čartoriskius ėmė telktis konservatyvi monarchistiškai nusiteikusi grupuotė – Juzefas Bemas, Henrikas Dembinskis, Valerijanas Kalinka, Vladislavas Zamoiskis ir kt. – kurie kartu su šalininkais jungėsi į organizacijas: Sukilėlių monarchistų sąjungą (lenk. Związek Insurekcyjno-Monarchiczny) ir Monarchistinę Gegužės Trečiosios draugiją (lenk. Towarzystwo Insurrekcyjno-Monarchiczne Fundatorów i Przyjaciół Trzeciego Maja).

Buvo tikimasi, kad bręstantys neramumų židiniai Balkanuose, Kaukaze ir Artimuosiuose Rytuose galiausiai sukels trintį tarp Rusijos ir Austrijos-Vengrijos iš vienos pusės bei Vakarų Europos valstybių iš kitos pusės, o kilę kariniai veiksmai iššauks buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje visuotinį sukilimą. Turkijoje, prie Stambulo 1841 m. net buvo įsteigta gyvenvietė Adampolis (pavadinta A. J. Čartoriskio vardu; dabar turk. Polonezköy kaimas), kurioje įsikūręs Michalas Čaikovskis vadovavo Hotel Lambert Rytų misijai ir telkė būsimus karius. Atkūrus Lenkijos valstybę, Adomas Jurgis Čartoriskis buvo numatomas jos karaliumi.

Čartoriskių šalininkai (nuo 1861 m. vadovavimą perėmė sūnus Vladislavas Čartoriskis) prasidėjusį 1863 m. sukilimą parėmė kiek pavėluotai. Jam pralaimėjus, į Prancūziją plūstelėjo sukilėliai. Tačiau nuotaikos Hotel Lamber jau buvo kitos – karingi planai slopo ir veikla buvo daugiau kreipiama kultūrine linkme: steigiamos mokyklos emigrantų vaikams, rūmų menėje tautiečiams rengiami pokyliai, įkurta Lenkų biblioteka. 1871 m. kilo Prancūzijos-Prūsijos karas, prasidėjo Paryžiaus komunos valdymo laikotarpis. Tuo metu, siekiant išvengti galimų nuostolių, visi pastate buvę meno kūriniai buvo perkelti į Krokuvą, kur buvo įsteigtas Kunigaikščių Čartoriskių muziejus.

Čartoriskiai pastate šeimininkavo iki 1975 m., kai nusprendė jį parduoti. Prancūzijos lenkų bendruomenė nesėkmingai bandė įtikinti Lenkijos Liaudies Respublikos vadovybę rūmus nupirkti, bet pirkėju tapo baronas Guy de Rothschild. Pastarasis 2007 m. juos perpardavė Kataro emyro broliui Abdallah Ben Abdallah-Al-Thani. Prasidėjo rekonstrukcija, sukėlusi rūpesčių architektūros paveldosaugininkams. 2013 m. liepos 10 d. naktį pastate kilo gaisras, kurio metu įgriuvo stogas ir laiptų narveliai. Vėliau stichinės nelaimės padariniai buvo likviduoti ir šiandien atstatyti rūmai išlieka vieni gražiausių Paryžiuje.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastato funkciją apibūdinantis paryžietiškas terminas (pranc. hôtel particulier) nurodo mieste stovintį vienai šeimai skirtus reprezentacinius rūmus, o ne apgyvendinimo paslaugas teikiančią įmonę (viešbutį).

Pirmą aukštą užima pagalbinės patalpos, antrame aukšte išsidėsčiusi pokylių salė, o trečiajame įrengti gyvenamieji kambariai. Vidiniame kiemelyje auga nedidelis sodelis. Rūmai garsėja savo Heraklio galerija, kuriai lubose paveikslus 1650 m. nutapė Šarlis Lebrenas, o goreljefus sukūrė Gérardas van Opstal. Rūmai išsidėstę dviejų gatvių – Quai d’Anjou ir Rue Saint-Louis en l'Île – sankryžoje, įėjimas iš pastarosios gatvės.