Himalajinis taras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hemitragus jemlahicus
Himalajinis taras (Hemitragus jemlahicus)
Himalajinis taras (Hemitragus jemlahicus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Porakanopiai
(Wikispecies-logo.svg Artiodactyla)
Pobūris: Atrajotojai
(Wikispecies-logo.svg Ruminantia)
Šeima: Dykaraginiai
(Wikispecies-logo.svg Bovidae)
Pošeimis: Ožkos
(Wikispecies-logo.svg Caprinae)
Gentis: Tarai
(Wikispecies-logo.svg Hemitragus)
Rūšis: Himalajinis taras
(Wikispecies-logo.svg Hemitragus jemlahicus)
Mokslinis pavadinimas
Hemitragus jemlahicus
H. Smith, 1826

Himalajinis taras (lot. Hemitragus jemlahicus, angl. Himalayan tahr) – dykaraginių (Bovidae) šeimos žinduolis, priklausantis ožkų (Caprinae) pošeimiui. Iš pradžių tarai gyveno nedideliame plote Himalajuose. Vėliau žmonės juos nuvežė į pietinę Afriką ir Naująją Zelandiją. Ten jie sėkmingai prisitaikė. Tarų patelės yra gerokai smulkesnės negu patinai.

Aprašymas[taisyti | redaguoti kodą]

Taro patelės kūno ilgis – 90 centimetrų, o patino – 140 centimetrų. Patelė sveria apie 50 kilogramų, patinas – 105. Gyvena apie 15 metų.

Gyvenimo būdas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarai yra paplitę keliose viena nuo kitos visiškai atskirtose teritorijose, esančiose 2500 – 4400 metrų aukštyje virš jūros lygio. Šie gyvūnai gyvena ir vešlių lapuočių miškuose, ir kalnų pievose. Tarai – būdingi kalnų gyventojai, mėgstantys žole apaugusius kalnų šlaitus. Aptikę didelę vešlią pievą gyvūnai užsibūna ilgėliau. Tarai labai lengvai karstosi uolomis, norėdami paskabyti žolės gali užsiropšti stačiausiais šlaitais.

Tarai gyvena nedidelėmis bandomis, ne daugiau kaip po 10 gyvūnų. Aiškaus lyderio bandoje nebūna. Bet kuris gyvūnas panorėjęs gali bet kada atsiskirti nuo bandos. Pavasarį suaugę patinai dažniausiai palieka bandą ir ganosi atskirai. Atgal sugrįžta tik prasidėjus dauginimosi periodui. Tarai – taikūs gyvūnai. Peštynių tarp patinų pasitaiko retai – tik tuomet, kai prasideda ruja.

Maistas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarai maitinasi žole ir krūmokšnių, augančių kalnų šlaituose, lapais. Gyvūnų, gyvenančių lapuočių miškuose, maistas įvairesnis – jie ėda ir medžių lapus. Šie kanopiniai žinduoliai ganosi du kartus per dieną – švintant ir temstant. Tarų dienotvarkė priklauso nuo metų laiko. Žiemą tarai būna ne tokie aktyvūs, maitinimosi laikas sutrumpėja nuo 8 iki 6 valandų. Šaltais žiemos mėnesiais šie gyvūnai taupo energiją ilsėdamiesi. Kaip ir daugelis kitų kalnų žinduolių, gyvenančių Pietų Azijoje, tarai pavasarį migruoja į Himalajų aukštikalnes, o rudenį nusileidžia į 2500 metrų aukštį, į vidutinio klimato miškus.

Dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Tarai poruojasi žiemą, spalio – sausio mėnesiais. Pietų Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje gyvenantys gyvūnai poruojasi gegužės – liepos mėnesiais. Nors tarai yra ramūs gyvūnai, rujodami patinai dažnai dėl patelių kaunasi dvikovose. Jie suremia ragus ir bando išmušti vienas kitą iš pusiausvyros. Nors gyvūnai labai smarkiai daužosi kaktomis, rimtų sužalojimų dažniausiai išvengiama. Kovą pralaimėjęs patinas bėgdamas palieka mūšio lauką. Patinas nugalėtojas rodo susižavėjimą patele vaikščiodamas aplink ją ratais išpūsta krūtine ir pašiauštu „apykaklės“ kailiu. Toks jis atrodo stambesnis ir kartu nubaido konkurentus.

Po nėštumo, trunkančio maždaug 180–240 dienų, likus iki gimdymo vienai dienai, patelė pasitraukia nuo bandos į nuošalesnę vietą ir atsiveda vieną jauniklį. Beveik iš karto po gimdymo jaunikliai stojasi ant kojų, o jau po dviejų valandų gali sekti paskui motiną. Prie bandos jiedu prisijungia po dviejų dienų. Tarai mažyliais rūpinasi ilgai – dvejus metus, kol šie tampa visiškai savarankiški. Paprastai jauniklis gyvena su motina tol, kol ji susilaukia kito mažylio.

Išlikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tarai ir šiandien gyvena savo tėvynėje Azijoje. Dėl vietinių gyventojų kaltės jų palaipsniui mažėja. Tačiau yra vilties, jog naujos žmonių sukurtos tarų populiacijos Pietų Afrikoje ir Naujojoje Zelandijoje ne tik išliks, bet ir didės, nes čia gyvūnams daug geresnės sąlygos negu gimtose jų gyvenamose vietose. Vikiteka