Herbert Marcuse

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Herbertas Markuzė

Herbertas Markuzė (vok. Herbert Marcuse [mar’ku: zə], 1898 m. liepos 19 d. Berlyne1979 m. liepos 29 d. Štarnberge, Vokietijoje) – žydų kilmės Vokietijos ir JAV marksistinės pakraipos filosofas ir sociologas, neomarksistinės Frankfurto mokyklos narys.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

H. Markuzė gimė Berlyne 1898 m. liepos 19 d. žydų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo vokiečių kariuomenėje arklių prižiūrėtoju. 1922 m. Freiburgo universitete parengė disertaciją apie vokiečių Künstlerroman (romano žanras apie rašytojo kūrybinį subrendimą).

Grįžęs į Berlyną dirbo knygų pardavėju. 1929 m. Freiburge pas M. Haidegerį pradėjo rašyti habilitaciją, kurią užbaigė 1932 m. („Hėgelio ontologija ir istoriškumas“).

Tačiau jį nepatiko palankus Haidegerio požiūris į nacionalsocializmą, todėl įstojo į Frankfurto Socialinių tyrimų institutą. Valdžią paėmus naciams, mokslinio darbo tęsti negalėjo ir emigravo į Šveicariją, o vėliau JAV. Atgal į Vokietiją niekada negrįžo.

Tapo vienu pagrindinių Frankfurto mokyklos atstovų. 1940 m. parašė „Protą ir revoliuciją“, kuriame dialektiškai aptarė Hėgelio ir K. Markso mokymus. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo iki 1951 m. dirbo JAV valstybinėse organizacijose.

Nuo 1952 m. pradėjo pedagoginę veiklą JAV universitetuose, buvo filosofijos ir politikos profesoriumi. Bendradarbiavo su istorinės sociologijos atstovu Baringtonu Muru Jaunesniuoju ir politinės filosofijos atstovu Robertu Pauliu Volfu.

Pokario laikotarpiu pasižymėjo kairuoliškomis pažiūromis. Jas perteikė knygose – froido-marksistinėje „Erotas ir civilizacija“ (1955) ir „Vienmatis žmogus“ (1964) – kuriose simpatizavo to meto kairuoliškiems studentų judėjimams. Jam davė „naujųjų kairiųjų tėvo“ vardą, kuris, vis dėlto, jam nepatiko.

Mirė 1979 m. liepos 29 d., dėl infarkto, ištikusio lankant Vokietiją.

Pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

H. Markuzės veikla ir teiginiai visuomenėje kėlė daug prieštaringų nuomonių ir diskusijų. Tad ir dauguma jam skirtų tyrinėjimų yra tendencingi ir vienašališki (arba net sektantiški).

Ankstyvasis periodas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmajame savo 1928 m. išspausdintame straipsnyje bandė derinti fenomenologijos, egzistencializmo ir marksizmo nuostatas. Jis tvirtino, kad marksizmas pernelyg užsisklendė ir jį būtina atšviežinti fenomenologine patirtimi. Kartu jis laikė, kad marksizmas nesidomi individo problema – ir iki pat gyvenimo pabaigos buvo susirūpinęs asmeninio išsilaisvinimo klausimais.

Jo habilitacinė disertacija buvo skirta Hėgelio renesansui Europoje. Joje akcentuojama gyvenimo ir ontologijos klausimai, idealistinė dvasios teorija ir dialektika. 1933 m. jis parašė ir pirmąją rimtą recenciją pasirodžiusiems K. Markso „Ekonominiams ir politiniams 1844 m. rankraščiams“, kurioje atskleidė H. Markuzės ketinimus peržiūrėti marksizmo sampratą.

Kritinė visuomenės teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Glaudžiai įsiliejęs į Frankfurto mokyklą, jis kritikavo monopolistinį kapitalizmą, vokiškąjį fašizmą. Veikale „Protas ir revoliucija“ bandė atsekti Hėgelio, Markso ir šiuolaikinės socialinės teorijos ištakas. Ja anglakalbius skaitytojus supažindino su dialektiniu mąstymu ir socialine analize. Tai iki šiol lieka vienas geresniųjų įvadų į Hėgelio ir Markso mokymus, dialektinio mąstymo kategorijas ir metodus.

Z. Froidas tvirtino, kad civilizacija neišvengiamai susijusi su slopinimais ir kentėjimais. H. Markuzė „Erote ir civilizacijoje“ stengėsi parodyti, kad pasąmonė visada turėjo instinktus, nukreiptus į laimę ir laisvę. Tai, atseit, įrodo žmonių svajonės, meno kūriniai, filosofija ir kiti kultūros elementai. Todėl H. Markuzė pateikė nerepresyvios visuomenės apmatus, kurioje nebūtų susvetimėjimo darbe, būtų vietos žaidimams, laisvam ir nevaržomam seksualumui, laisvei ir laimei. Atseit, dabartinėje visuomenėje „perteklinė represija“ atsiranda dėl nebūtinos darbinės veiklos, seksualumo suvaržymų, padidinto dėmesio pelnui ir eksploatacijai. Ši kritika buvo tokia aštri, kad E. Fromas jį apkaltino „nihilizmu“ ir neapsakomu hedonizmu. H. Markuzė atsakydamas pakartojo jau anksčiau išsakytus priekaištus E. Fromui dėl jo konformizmo ir „idealizmo.“

Radikalioji politika[taisyti | redaguoti kodą]

Vėlyvieji H. Markuzės veikalai rodo jo radikalųjį požiūrį, artimumą „naujųjų kairiųjų“ ir kitiems išsivadavimo judėjimams. Tačiau buvo ir aštrus sovietinio marksizmo kritikas. Šiuo laikotarpiu jis daug keliavo, rašė straipsnius. Jo veikla buvo plačiai aptarta žiniasklaidoje.

Paskutinėje savo knygoje „Estetinė dimensija“ (1979) trumpai apibūdina estetinės formos emancipacijos potencialą taip vadinamojoje „aukštojoje kultūroje“. Jis bandė apginti didžiojo meno svarbą ir teigė, kad kultūrinė revoliucija yra neatskiriama revoliucinės politikos dalis.

Įtaka[taisyti | redaguoti kodą]

Padarė įtaką Andželai Deivis ir Abbie Hofmanui. Tačiau po mirties, dėmesys H. Markuzei greitai blėso. Didelė dalis jo rankraščių liko nepublikuota – apie karą, technologijas, totalitarizmą.

H. Markuzė visada bandė derintis su pačiais radikaliausiais tos dienos judėjimais ir buvo atviras bet kurioms naujoms politinėms ir teorinėms srovėms. Tad jo kūriniai nuolat įkvėps naujoms teorijoms ir judėjimams. H. Markuzė skyrė ypatingą dėmesį naujai technologijai, medijoms ir kultūrinėms formoms. Tai būdinga ir daugeliui naujai susikuriančių šakų, tad jų sąveika yra neišvengiama.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

„Vienmatis žmogus“ sulaukė kritikos iš kairės – marksistinio humanizmo atstovės Rajos Dunajevskajos ir vokiečių emigranto Paulio Matiko – bei ortodoksų marksistų.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

  • Protas ir revoliucija, 1940
  • Erotas ir civilizacija, 1955
  • Sovietinis marksizmas, 1958
  • Vienmatis žmogus, 1964
  • Paneigimai, 1968
  • Esė apie išsivadavimą, 1969
  • Kontrrevoliucija ir sukilimas, 1972
  • Kritinės filosofijos studija, 1973
  • Estetinė dimensija, 1978

Vikiteka

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]