Henrikas VII

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Henrikas VII
Anglijos karalius
King Henry VII from NPG.jpg
Tiudorai
Gimė: 1457 m. sausio 28 d.
Velse
Mirė: 1509 m. balandžio 21 d. (52 metai)
Tėvas: Edmundas Tiudoras
Motina: Margarita Beaufort
Royal Arms of England (1198-1340).svg
Anglijos karalius
Valdė: 1485 m. rugpjūčio 22 d. - 1509 m. balandžio 21 d. (23 metai)
Pirmtakas: Ričardas III
Įpėdinis: Henrikas VIII
Commons-logo.svg Vikiteka: Henrikas VIIVikiteka
Parašas
Henry VII Signature.svg

Henrikas VII (1457 m. sausio 28 d. Velse1509 m. balandžio 21 d.) – Anglijos karalius ir Airijos lordas (1485 m. rugpjūčio 22 d. – 1509 m. balandžio 21 d.).

Tikrasis vardas Henrikas Tiudoras. Jis buvo pirmasis Tiudorų dinastijos atstovas Anglijos soste.

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Henrikas VII jaunystėje

Jis gimė Velse ir buvo vienintelis Edmundo Tiudoro, pirmojo Ričmondo grafo, ir ledi Margaritos Beaufort sūnus. Tėvas mirė likus dviem mėnesiams iki sūnaus gimimo, tad didžiąją laiko dalį jaunasis Henrikas praleido su dėde Džaspersu Tiudoru, pirmuoju Bedfordo grafu. Kai Jorkų atstovas Edvardas IV grįžo į sostą 1471 m., Henrikas pabėgo į Bretanę, kur jis praleido beveik keturiolika metų. 1483 m. jo motina, nepaisant to, kad buvo Jorkų sąjungininko Tomo Stenlio žmona, siūlė savo sūnų kaip alternatyvą nepopuliariam Ričardui III. Remiamas Frencio II, Bretanės grafo, Henrikas nesėkmingai mėgino išsilaipinti Anglijoje, bet sąmokslas buvo atskleistas ir svarbiausias bendrininkas Henrikas Stafordas, antrasis Bekingemo grafas, nukirsdintas. Ričardas bandė tartis su Bretanės valdžia dėl Henriko išdavimo, bet būsimasis karalius pabėgo į Prancūziją. Prancūzijos dvaras jį šiltai sutiko ir padėjo surengti antrą invaziją. 1485 m. Anglijos aristokratai buvo tokie nepatenkinti Ričardu, kad atsirado palankios sąlygos perversmui.

Kova dėl sosto[taisyti | redaguoti kodą]

Ričardas III

Kai Henrikas išsilaipino Milo įlankoj (Mill Bay), Pembroukšyre, ir išžygiavo į Angliją, didžiają dalį jo pajėgų sudarė prancūzai ir škotai. Prie jo prisidėjo dėdė Džaspersas Tiudoras ir Džonas de Veras, tryliktasis Oksfordo grafas. Velsas tradiciškai buvo Jorkų tvirtovė ir už gautą paramą jis turėjo būti dėkingas savo kilmei, nes iš tėvo pusės buvo iš lordo Ryso. Henrikas surinko 5 tūkst. karių armiją ir patraukė į šiaurę.

Henrikas suprato, kad jam atiteks sostas tik tuo atveju, jei jis jau pirmam mūšyje nugalės Ričardą, nes šio Notingheme ir Leičesteryje laukė pastiprinimas. Nors mažesnė, Lankasterių armija nugalėjo Jorkų armiją, vadovaujamą Ričardo, Bosvorto lauko mūšyje 1485 m. rugpjūčio 22 d., kai keletas svarbių Ričardo sąjungininkų (pvz.: Tomas ir Viljamas Stenliai) perėjo į priešininkų pusę. Ričardo III mirtis mūšyje efektingai užbaigė Rožių karus, nors tai buvo ne paskutinis mūšis Henrikui.

Jo pretenzijos į sostą buvo silpnai pagrįstos neteisėta įpėdinyste, nes Turto konfiskavimo aktu iš Beoufortų viskas buvo anksčiau atimta. Henriko VII senelis iš tėvo pusės vedė Henriko V našlę, Kateriną Valua, o iš motinos pusės jis buvo Džono Gauntiečio, Edvardo III trečio sūnaus, giminaitis. Tiudorai teigė kilę iš Edvardo I per jo anūkę Eleonorą Barietę, Baro hercogo dukrą, be jokio pagrindo. Nors ir padirbtos, pretenzijos pagrįstos, nes Katerina Valua buvo Henriko II palikuonė per Kastilijos karalius. Dėl Rožių karo kiti pretendentai buvo mirę ar per silpni, kad mestų jam iššūkį. Galiausiai jis pareiškė, kad turto konfiskavimo aktas negali būti taikomas karaliui.

Tiudorų rožė: Lankasterių raudonos ir Jorkų baltos rožės kombinacija

Tapus karaliumi, svarbiausia Henriko VII užduotimi tapo valdžios stiprinimas. Nepaisant lengvai nugalėto Stafordo ir Lovelo maišto 1486 m., jo pagrindinis rūpestis buvo "pretendendentai", tarp kurių buvo Perkinas Verbekas, apsimetęs Ričardu, Jorko hercogu, Eduardo IV sūnumi, ir remiamas nepatenkintų kilmingųjų ir užsienio valstybių bandė užimti sostą. Henrikas išsilaikė soste skaldydamas ir mažindamas kilmingųjų galią, naudodamas ryšius ir uždrausdamas turėti privačias armijas. Jis taip pat vedė Elžbietą Jorkietę, Edvardo IV dukrą. Vestuvės įvyko 1486 m. sausio 18 d. Vestminsterio abatijoje. Vestuvės sujungė kariaujančias šeimas ir sutvirtino Henriko VII vaikų pretenzijas į sostą. Tiudorų rožė simbolizuoja Jorkų ir Lankasterių šeimų sąjungą.

Be to Henrikas VII pirmajame savo parlamente panaikino Titulus Regius, dokumentą, skelbiantį Edvardo IV vaikus nesantuokiniais, nes jo santuoka negaliojo. Jis taip pat paskelbė, kad buvo karaliumi dar prieš mūšį, kad visi prieš jį kovoję būtų apkaltinti maištu. Jis pasigailėjo Ričardo paskirto įpėdinio Džono de la Polo, Linkolno grafo. Tačiau po dvejų metų Džonas sukilo bandydamas į sostą pasodinti berniuką Lambertą Simnelą vietoj jo. Linkolno grafas buvo nužudytas Stoko mūšyje, o Simnelo buvo pasigailėta ir jis tapo karaliaus tarnu.

Simnelas buvo skelbiamas "Edvardu VI" ir apsimetinėjo jaunuoju Edvardu, Varviko grafu, Džordžo, Klarenco hercogo, įkalinto Londono Taueryje, sūnumi. Henris VII užrakino Edvardą, kai jam buvo 10 metų, bet mirties bausmę įvykdė tik 1499 m. Edvardo vyresnioji sesuo Margarita Pol, kuri turėjo teisių į sostą, paveldėjo tėvui priklaususią Salisburio grafystę ir sulaukė kito šimtmečio, kai ją apkaltinęs maištu nužudė Henrikas VIII.

Henrikui vedybomis pavyko sutvirtinti sostą, bet paranoja, kad bet kas, turintis ryšių su Plantagenetais, geidžia užimti sostą, tęsėsi.

Ekonominė ir diplomatinė politika[taisyti | redaguoti kodą]

Henrikas VII sėkmingai palaikė taiką Anglijoje ir vystė ekonomiką. Jis nebuvo karo žmogus ir nemėgino atgauti prieš tai valdžiųsių karalių prarastų teritorijų Prancūzijoje. Tad jis mielai pasirašė su Prancūzija sutartį, kuri papildė jo iždą ir užtikrino, kad Prancūzija nerems pretendentų į Anglijos sostą. Didelę laiko dalį prieš sėdant į sostą Henrikas VII buvo Prancūzijos karaliaus ir jo vasalų globoje. Bet norėdamas sustiprinti savo pozicijas, jis pradėjo statyti laivus(1495 m. jis liepė pastatyti pirmą Europoje ir seniausią pasaulyje išlikusį Portmuto sausą doką), stiprindamas laivyną ir gerindamas prekybinius ryšius. Mirdamas jis paliko 1,5 mln. asmeninio turto, kurį sūnus gan greitai iššvaistė.

Henrikas VII buvo vienas pirmųjų Europos monarchų, supratusių nesenai sujungtos Ispanijos karalystės svarbą ir 1489 m. Medinos del Kampo sutartimi Artūras Tiudoras turėjo vesti Kateriną Aragonietę. Be to pirma sutartimi tarp Anglijos ir Škotijos per du šimtus metų, Henrikas sužiedavo dukrą Margaritą su Škotijos karaliumi Džeimsu IV. Šis veiksmas lėmė, kad vienas iš Margaritos palikuonių, Džeimsas I sujungė Anglijos ir Škotijos karūnas. Jis sudarė sąjungą su Šventoji Romos imperija, vadovaujama Maksimiliano I (1493–1519 m.), ir įtikino popiežių Inosentą VIII ekskomunikuoti visus pretendentus į Henriko sostą.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

1502 m. nuo epidemijos Ludlovo pily mirė sosto įpėdinis Artūras, o 1503 m. gimdydama mirė Elžbieta Jorkietė. Nors jis nelabai entuziastingai planavo vesti dar kartą ir susilaukti daugiau palikuonių, jis nebevedė. Henrikas VII mirė 1509 m., o karaliumi tapo jo sūnus Henrikas VIII. jis palaidotas Vestminsterio abatijoje.

Karališkieji titulai
Prieš tai:
Ričardas III
Royal Arms of England (1198-1340).svg
Anglijos karalius
14851509
Po to:
Henrikas VIII