Helenistinė filosofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Helenistinė filosofija – vakarų filosofijos periodas išsivystęs helenistinėje civilizacijoje, prasidėjęs Aristoteliu ir pasibaigęs neoplatonizmu.

Helenistinėje filosofijoje išskiriamos dvi pagrindinės mokyklos stoicizmas ir epikūrizmas, kuriems būdingas etikos sureikšminimas.

Helenistinės filosofijos srovės[taisyti | redaguoti kodą]

Platonizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Platonizmas – filosofija kilusi nuo Platono ir mokyklos pasekėjų. Pagrindinė Formų teorijos idėja buvo tokia: yra visąapimantys, idealūs objektų arketipai, kurių netobulos kopijos yra realiame pasaulyje. Aukščiausia forma buvo Gėrio forma, Dievas, būties šaltinis, kurį svarbu pažinti. III amžiuje prieš mūsų erą Arcesilajas prijungė filosofinį skepticizmą, kuris tapo centriniu mokyklos aspektu iki 90 m. pr. m. e. iki kol Antiochas pridėjo stoicizmo elementus, atmesdamas skepticizmą. III amžiuje į filosofiją įtraukus orientuotą misticizmą platonizmas evoliucionavo į neoplatonizmą.

Peripateticizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Peripatetizmu vadinama srovė, kurią išlaikė ir vystė Aristotelio pasekėjai. Jie nagrinėjo pamatinių pasaulio dalykus. Gyvenimo tikslas – laimė, kuri kyla iš dorų veiksmų, laikantis pusiausvyroje tarp dviejų ekstremumų, per mažai ir per daug.

Cinizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Cinikai – asketiška filosofų grupė, kurios pradininku laikomas Antistenas IV amžiuje pr. m. e., veikusi iki V amžiaus. Jie tikėjo, kad kiekvienas turi gyventi dorai su gamta. Tai reiškia, atmesti visus tradicinius troškimus: turto, valdžios, sveikatos ir šlovės, ir gyventi laisvai nuo troškimų.

Kirenaicizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Kirenaicistai buvo ultrahedonistinė filosofijos mokykla, įkurta IV amžiuje pr. m. e. Jos įkūrėjas – AristipasKirenės. Jie manė, kad malonumas yra didžiausias gėris, ypač toks, kuris greitai pasiekiamas. Mokyklą vėliau pakeitė santūresnė Epikūrizmo doktrina.

Epikūrizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Epikūrizmą III amžiuje pr. m. e. įkūrė Epikūras. Jie manė, kad visatą valdo atsitiktinumas, ir jos visiškai neįtakoja dievai. Pagal ją skausmo nebuvimas – didžiausias malonumas, jie palaikė paprastą gyvenimo būdą. Epikūrizmaas oponavo stoicizmui iki pat III amžiaus, kai nebeliko šios mokyklos pasekėjų.

Stoicizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Stoicizmo įkūrėjas Zenonas iš Sitijumo (333263 m. pr. m. e.)

Stoicizmą III a. pr. m. e. įkūrė Zenonas iš Sitijumo. Jis rėmėsi etinėmis cinikų idėjomis, mokė, kad gyvenimo tikslas yra gyventi kartu su gamta. Jis buvo už tai, kad būtų nugalimos destruktyvios emocijos ir laikomasi savikontrolės. Ji buvo sėkmingiausia mokykla iki III amžiaus, kai nebeliko jos filosofų pasekėjų.

Pironizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Pironizmas arba Pironistų skepticizmas – skeptikų mokykla, kuriai III a. pr. m. e. davė pradžią Piro, vėliau I amžiuje pr. m. e. juo pasekė Aenesidemas. Ji propagavo ramų protą (ramybę), t. y., kad turi būti susilaikoma nuo sprendimo apie tai, kas iš tiesų nėra žinoma.

Eklekticizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Eklekticizmas – filosofijos sistema, pagal kurią priimamas kelių egzistuojančių doktrinų rinkinys, kurios laikomos pagrįsčiausiomis.

Helenistinis judaizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Neopitagorizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Neopitagorizmas – I–II amžiaus mokykla, kuria buvo prikeltos pitagorizmo doktrinos. Ja mėginta į graikų filosofiją įtraukti religinius elementus, garbinti dievą gyvenant asketiškai, ignoruoti kūniškus malonumus ir juslinius impulsus, gryninti sielą.

Helenistinė krikščionybė[taisyti | redaguoti kodą]

2 a. pabaigoje buvo mėginta sujungti krikščionybę ir graikų filosofiją, naudojant platonizmo ir naujai atsiradusio neoplatonizmo elementus ir krikščionybės filosofinį pamatą.

Neoplatonizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Neoplatonizmas – religinės ir mistinės filosofijos mokykla, kurią III amžiuje įkūrė Plotinas. Ji rėmėsi Platono ir jo pasekėjų mokymais. Jie teigė egzistuojant Vienam arba Gėriui, visų dalykų šaltiniui. Gyvenant dorai ir medituojant siela sugeba susijungti su Vienu, kas yra tikrojo žmogiškosios būties funkcija. Ji buvo pagrindinė krikščionybės varžovė iki VI amžiaus.