Hegemonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Hegemonija – vienos grupės dominavimas kitų grupių atžvilgiu, taikant arba netaikant represijų, tam, kad dominuojanti šalis apimtų sferas ir jos iškeltų sąlygų laikytųsi kitos šalys, pavyzdžiui, stipresnės valstybės prekybų sutarties galiojimas silpnesnių atžvilgiu. Hegemonija gali kontroliuoti naujų idėjų atsiradimą, taikymą ar pasireiškimą visuomenėje, pavyzdžiui, vienos galingos grupuotės interesai gali būti užkrauti ir kitoms visuomeninėms grupuotėms.

Hegemonija yra netiesioginė valdymo forma ir imperinis dominavimas, kuriuo hegemonas (pirmaujanti valstybė – lyderė) valdo geopolitiškai pavaldžias valstybes panaudodama labiau jėgą bei grasinimus, o ne kietąją karinę galią[1]. Senovės Graikijoje (XVIII a. pr. Kr. – VI a. po Kr.) hegemonija buvo suvokiama kaip politinis – karinis dominavimas tarp kitų miestų – valstybių[2].

XIX a. hegemonija suvokta kaip vienos iš valstybių geopolitinis ir kultūrinis dominavimas kitų atžvilgiu. Būtent iš šio požiūrio kilo hegemonizmas – Didžiosios Galios (galingiausios pasaulio valstybės) politika orientuota į europiečių hegemoniją Azijos ir Afrikos žemynuose[3]. XX-ąjame amžiuje Antonio Gramšis (1891 – 1937 m.) geopolitinės hegemonijos filosofiją ir sociologiją sujungė į vieną, kultūrinio hegemono teoriją. Ji teigė, kad viena socialinė klasė gali manipuliuoti visuomenės vertybių ir papročių sistema tam, kad sukurtų dominuojančią valdančiosios klasės pasaulėžiūrą – požiūrį, kuris pateisina buržua dominavimo kitų visuomenės socialinių klasių atžvilgiu išlaikymą[4][5][6].

Tapusi hegemonu, valstybė kuria imperinio dominavimo pamatus visų pirma naudodamasi kultūriniu imperializmu, kurio dėka valstybė – hegemonas diktuoja vidaus politikos kryptis, visuomenės tapatybės suvokimą silpnesniųjų valstybių atžvilgiu. Tokiu būdu hegemonas išlaiko sau palankią aplinką ir įtakos zoną bei minėtąsias valstybes gali veikti tiek iš vidaus - remdamas jų vyriausybę, tiek iš išorės – į valdžios poziciją pastatant pačiam hegemonui palankią vyriausybę. Primesdamas savo pasaulėžiūrą kitoms valstybėms, hegemonas transformuoja kietosios karinės galios imperializmą – dominavimą į abstrakčią galią, kuri palaiko status qou bei netiesioginį imperinį dominavimą[7]. Bet kokios revoliucijos, maištai ir kiti neramumai (socialiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai) yra malšinami hegemonui tiesiogiai neįsitraukiant. Tam hegemonas panaudoja netiesioginį spaudimą veikiant maištininkų grupių viduje ir jas pamažu ardant, arba panaudojant policijos ar kariuomenės pajėgas neramumas prislopinti. Kaip to pavyzdžius būtų galima pateikti Ispanijos ar Britų imperijas, XIX a. ar XX a. suvienytos Vokietijos Reichą  (1871 – 1945 m.)[8], XX a. pabaigos Jungtines Amerikos Valstijas[9].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XVIII – I a. pr. Kr.

Klasikinės antikos laikotarpio hegemonų pavyzdžiai:

·         miestas – valstybė Sparta turėjo įgijęs Peloponeso Lygos hegemono statusą (nuo VI iki IV a. pr. Kr.)

·         Karalius Filipas II Makedonietis – Korinto Lygos hegemonas (337 m. pr. Kr.)

·         Atenų dominavimas Delo lygoje (478 – 404 m. pr. Kr.)

XV – XIX a.

Viduramžių Italijoje hegemono statusą buvo įgiję Medičiai, kuomet valdė Tuskaniją ir vilnos gamybą. XVII a. Olandija pirmą kartą iš visų pasaulio šalių pasiekė prekybinę hegemoniją. Prancūzijoje karaliuos Liudvikas XIV (1638 – 1715 m.) ir imperatorius Napoleonas I (1799 – 1815 m.) Prancūzijos hegemoniją pasiekė per kultūrinį, ekonominį ir karinį dominavimą didžiojoje dalyje žemyninės Europos. Po Napoleono pralaimėjimo iškilo naujas hegemonas – Britų imperija, kuri tapo didžiausia imperija per visą žmonijos istoriją.

XX a.

SSRS (1922 – 1991 m.), nacių Vokietija (1933 – 1945 m.) ir JAV (nuo 1823 m. iki dabar) nuolat siekė iš pradžių regioninio dominavimo, o po to ir hegemono statuso[10]. Dėl šio siekio Vokietija pradėjo II – ąjį pasaulinį karą, o po jo sekęs Šaltasis karas buvo SSRS ir JAV varžybos dėl hegemono statuso. XX a. viduryje konfliktas dėl hegemono statuso įžvelgtinas ir valstybių sąjungų  konkuravime. Toks konkuravimas buvo akivaizdus tarp komunistinio Varšuvos pakto šalių ir kapitalistinio NATO. Šiose varžybose buvo naudojamas tiek netiesioginis poveikis varžovui (ginklavimosi varžybos), tiek tiesioginis (Vietnamo, Korėjos karai). Tokiu būdu buvo siekiama destabilizuoti varžovę ir tuo pačiu priartėti prie hegemono statuso.

XXI a.

Pasibaigus Šaltajam karui, prancūzų politikas Hubert Védrine pavadino JAV hegemonine super galia. Tokį teiginį jis pagrindė vienašališkų karinių veiksmų pavyzdžiais, ypač Irako karo atveju. Tuo tarpu JAV politinių mokslų atstovai John Mearsheimer ir Joseph Nye manė, kad JAV nėra hegemonas, kadangi net šiai valstybei nepakanka finansinių ir karinių resursų primesti visišką pasaulinę hegemoniją[11].

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Žymus neo – marksistas Henri Lefebvre teigė, kad geografinė lokacija nėra neveiksni aplinkybė socialiniams santykiams. Anot jo, žmogaus geografinė padėtis suvokiama per trilypę psichologinės, socialinės ir fizinės erdvės prizmę, todėl hegemonija yra procesas įtakotas geopolitikos.

Politikos mokslai[taisyti | redaguoti kodą]

XIX a. istoriniuose veikaluose hegemonija apibūdinta vienos valstybės valdžia ir įtaka kitų atžvilgiu. Iš to sekė, kad hegemonizmu buvo žymima Didžiųjų Galių - valstybių politika siekiant įgyti hegemono statusą (netiosioginis imperinis valdymas), iš kurio vėliau sekė imperializmas (tiesioginis imperinis valdymas). XX a. pr. tarptautinių santykių mokslų srityje italų marksistų filosofas A. Gramšis išvystė kultūrinio dominavimo teoriją (ekonominių klasių analizė) į kurią įtraukė ir socialinės klasės sąvoką. Iš to atsiradusi sociologinė – filosofinė kultūrinės hegemonijos teorija analizavo visuomenines normas, kurių dėka susiformavo visuomeninės struktūros (socialinės ir ekonominės klasės). Būtent to dėka, anot A. Gramšio, valdantieji sluoksniai – klasė įgavo įrankį plėsti kultūrinį dominavimą ir primesti savo pasaulėžiūrą bei vertybes, teisinti socialinio, politinio ir ekonominio status qou išlaikymą kaip natūralų, neišvengiamą ir naudingą kiekvienai socialiniai klasei, o ne tik valdančiąjam elitui[12][13][14].

Iš A. Gramšio analizės kilo politikos mokslų hegemonijos sąvokos apibūdinimas – lyderystė. Tam pagrįsti gali būti pateikiami istoriniai Prūsijos (kariniu ir kultūriniu pobūdžiu dominuojančios Rytų Vokietijos provincijos) bei tokios asmenybės kaip Napoleonas Bonapartas lyderystė Konsulate (1799 – 1804)[15].  Hegemonijoje ir socialistinėje strategijoje (1985 m.) Ernestas laclau ir Chantal Mouffe hegemoniją apibūdino kaip politinius galios santykius, kuriuose pavaldi visuomenė nesąmoningai vykdo jiems svetimus ir nenaudingus socialinius veiksmus,  tarnaujančius imperiniams hegemono interesams. Hegemono galia susideda iš karinių, politinių ir ekonominių santykių, kurie išreiškiame politinio diskurso metu[16]. Beyeris analizavo šiuolaikinę JAV hegemonijos atvejį ir tam pagrįsti pateikė Pasaulinio karo su terorizmu pavyzdį bei pateikė mechanizmus ir procesus, kuriais anot jo JAV vykdo hegemoninį dominavimą – valdymą[17]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hassig, Ross (1994). Mexico and the Spanish Conquest. New York: Longman. pp. 23–24. ISBN 0-582-06828-2.
  2. Chernow, Barbara A.; Vallasi, George A., eds. (1994). The Columbia Encyclopedia (Fifth ed.). New York: Columbia University Press. p. 1215. ISBN 0-231-08098-0.
  3. Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). The New Fontana Dictionary of Modern Thought (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.
  4. Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). The New Fontana Dictionary of Modern Thought (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.
  5. Upton, Clive; Kretzschmar, William A.; Konopka, Rafal (2001). Oxford Dictionary of Pronunciation for Current English. Oxford University Press. ISBN 0-19-863156-1.
  6. Oxford English Dictionary
  7. http://www.flagrancy.net/timeline.html
  8. http://www.flagrancy.net/timeline.html
  9. http://www.flagrancy.net/timeline.html
  10. http://www.flagrancy.net/timeline.html
  11. http://www.flagrancy.net/timeline.html
  12. Chernow, Barbara A.; Vallasi, George A., eds. (1994). The Columbia Encyclopedia (Fifth ed.). New York: Columbia University Press. p. 1215. ISBN 0-231-08098-0.
  13. Bullock, Alan; Trombley, Stephen, eds. (1999). The New Fontana Dictionary of Modern Thought (Third ed.). London: HarperCollins. pp. 387–388. ISBN 0-00-255871-8.
  14. Holsti, K. J. (1985). The Dividing Discipline: Hegemony and Diversity in International Theory. Boston: Allen & Unwin. ISBN 0-04-327077-8.
  15. Cook, Chris (1983). Dictionary of Historical Terms. London: MacMillan. p. 142. ISBN 0-333-44972-X.
  16. Laclau, Ernest; Mouffe, Chantal (2001). Hegemony and Socialist Strategy (Second ed.). London: Verso. pp. 40–59, 125–144. ISBN 1-85984-330-1.
  17. Beyer, Anna Cornelia (2010). Counterterrorism and International Power Relations. London: I. B. Tauris. ISBN 978-1-84511-892-1.