Han sistemos panaikinimas
Han sistemos panaikinimas ir Prefektūrų sistemos įkūrimas (jap. 廃藩置県 haihan-chiken) – Japonijos imperijos Meidži vyriausybės 1871 m. teisės aktas, kuris pakeitė tradicinių feodalinių valdų (han) sistemą ir įvedė centralizuotą valdžią Japonijoje. Šis procesas yra Meidži restauracijos kulminacija, kai visi daimiai turėjo grąžinti savo valdžią imperatoriui.
Bošin karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Tokugavos šiogūnato pralaimėjimo Bošin kare 1868 m., naujoji Meidži vyriausybė konfiskavo visas žemes, kurias tiesiogiai valdė šiogūnatas (tenryō), bei tų daimių, kurie liko jam ištikimi, žemes. Tos teritorijos sudarė ketvirtį Japonijos ir jos buvo perorganizuotos į prefektūras, kurias valdė tiesiogiai centrinės valdžios paskirti valdytojai.
Valdų sugrąžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antroji fazė buvo 1869 m. Ją pradėjo Kido Takajoši iš Čošu žemės, kurį rėmė rūmų kilmingieji Ivakura Tomomi ir Sandžo Sanetomi. Jis įtikino Čošu ir Sacumos, dviejų pagrindinių žemių nuverčiant Tokugavas, valdovus savo noru atiduoti savo valdas imperatoriui. 1869 m. liepos 25 d. – rugpjūčio 2 d. bijodami, kad jų ištikimybe bus suabejota, jų pavyzdžiu pasekė 260 daimių. Tik keturiolika žemių nesutiko sugrąžinti valdas (版籍奉還 hanseki hōkan) savanoriškai, tad jiems įsakė Rūmai, grasindami kariniais veiksmais.
Už paveldimų žemių atsisakymą damiai gavo nepaveldimus savo buvusių valdų (kurios buvo pervadintos į prefektūras) valdytojų postus ir jiems buvo leista pasilikta 10 procentų surinktų mokesčių pagal faktinį ryžių išauginimą (o tai buvo daugiau nei šiogūnato laikais, kai buvo skaičiuojama pagal nominalų ryžių išauginimą)[1].
Prefektūrų valdytojai galėjo skirti savo pavaldinius, bet tik tuo atveju, jei jie atitiko centrinės valdžios minimalius reikalavimus. Be to paveldimos stipendijos jų samurajams mokėjo centrinė vyriausybė, o ne valdytojai. Tai dar labiau turėjo susilpninti tradicinius feodalinius ryšius.
1869 m. liepą buvo panaikintas terminas „daimis“ ir įvesta kazoku perų sistema.
Sutvirtinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors buvę daimiai tapo vyriausybės tarnautojais, jie išlaikė šiek tiek karinės ir finansinės nepriklausomybės bei turėjo įprastą savo buvusių pavaldinių garbinimą. Todėl Okubo Tošimichi ir kiti Meidži oligarchijos nariai juos laikė grėsme centrinei valdžiai, ypač todėl, kad šalyje vyko daugybė buvusių samurajų maištų. 1871 m. rugpjūtį Okuto, kuriam padėjo Saigo Takamori, Kido Takajoši, Ivakura Tomomi ir Jamagata Aritomo, privertė patvirtinti Imperatoriaus ediktą, kuris reorganizavo 261 išlikusią buvusią valdą į tris miestų prefektūras (fu) ir 302 prefektūras (ken). Kitais metais sujungiant jų skaičius buvo sumažintas iki trijų miestų prefektūrų ir 72 prefektūrų, o 1888 m. teliko trys miestų prefektūros ir 47 prefektūros.
Centrinė vyriausybė reorganizavimą vykdė žadėdama dideles stipendijas buvusiems daimiams, perimdama valdų skolas ir pažadėdama valdų pinigus (hansatsu) pervesti į nacionalinę valiutą jų nenuvertinant[2]. Iždas nepakėlė tokio dosnumo, tad 1874 m. buvusių daimių stipendijos buvo pakeistos vyriausybinėmis obligacijomis, kurios buvo vertos 5 metų stipendijoms, o už metus buvo mokama 5 procentai palūkanų[3].