Hamano skrajojantis būrys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Deginama medinė sinagoga 1941 m. Lietuvoje
3500 aukų, Lietuvos žydų iš aplinkinių Vilkijos, Veliuonos, Seredžiaus ir Raudonės miestelių, atminimas įamžintas Jaučakių miške Kauno raj.

Hamano skrajojantis būrys (vok. Rollkommando Hamann) – SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamano vadovaujamas mobilus būrys, kuris nuo 1941 m. liepos 7 d. iki 1941 m. spalio 2 d., kartu su nacių vietiniais talkininkais (vadinamaisiais „lietuvių partizanais“) išžudė maždaug 70 000 nacių okupuotų Lietuvos ir Latvijos žydų, jų tarpe beveik visus Lietuvos provincijos žydus. Žudynių akcijose Kaune dalyvavo ir kiti nacių daliniai.

Hamano skrajojantį būrį sudarė apie 10 vokiečių esesininkų iš SS 3/A operatyvinio būrio. Jiems pavyko iš Kauno išvažinėti visą Lietuvą ir per 86 dienas dalyvauti nužudant 70 000 žydų. [1]

Oberšturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamanas paprastai nedalyvaudavo žudynėse. Jisai Kaune bendradarbiavo su Lietuvos saugumo policijos vadovu pulkininku Vytautu Reivyčiu. [2] Vytautas Reivytis įsakydavo vietovės policijai surinkti žydus iš aplinkinių kaimų ir mažesnių miestelių ir juos uždaryti į sinagogą, kareivines ar apleistą pastatą didesniame miestelyje ar mieste. Provincijos žydų laikymo centrus parinkdavo vietiniai lietuvių pareigūnai, didesniuose miestuose pasitariant su žydų bendruomene. Žydų valią laužydavo juos marinant, mankštinant, prievartaujant ir išniekinant. Visa tai dokumentuodavo ir pranešdavo Vytauto Reivyčio vadovaujamai policijai. Pasakydavo, kada žydai paruošti. [3] [4]

Kartais vietoje būdavo pakankamai savanorių išžudyti žydus. Kitais atvejais, viską paruošus atvykdavo Hamano skrajojantis būrys vadovauti išžudymui. Į miestelį būrys atvykdavo sunkvežimiais kartu su kokia trisdešimt lietuvių karių iš Tautinio darbo apsaugos bataliono 3-osios kuopos, kuriai vadovavo Bronius Norkus. [3] [4]

Kartais žydai būdavo jau išsikasę sau duobę ir laikomi greta. Kartais jie būdavo varomi 4-5 kilometrus į mišką ar lauką, toliau nuo gyvenvietės. Vietiniai savanoriai žydus įvarydavo į duobę, o juos sušaudydavo atvažiavę kariai. Dažnai vietiniai pareigūnai, tarp jų, burmistrai, mokyklų direktoriai ir kunigai, atvykdavo stebėti išžudymus. Kartais pirma sušaudydavo vyrus, o paskui sugrįždavo už kelių savaičių ir sušaudydavo moteris ir vaikus. Žudytojai išsidalindavo rūbus ir kitą turtą. Išžudymus ėmė vadinti akcijomis (vok. Aktion). [3] [4]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]