Habešo ejaletas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Habešo ejaletas
Eyalet-i Habeş
Blank.png
1554 – 1864 Flag of Egypt (1882-1922).svg
Habesh Eyalet, Ottoman Empire (1609).png
Ejaletas 1609 m.
Valstybė: Osmanų imperijos vėliava Osmanų imperija
Administracinis centras: Masava
Valis: Masavos valiai

Habešo ejaletas (osmanų turkų kalba: Eyalet-i Habeş, turk. Habeş Eyaleti), arba Abisinijos ejaletas, Osmanų Abisinija buvo Osmanų imperijos administracinis teritorinis vienetas (ejaletas), oficialiai įkurtas 1554 m. Jis egzistavo dabartinės Eritrėjos pakrantės žemumose, taip pat apėmė Džibutį, šiaurės vakarų Somalį.

Svarba ir įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ejaletas oficialiai įkurtas dar prieš tai, kai Osmanų imperija realiai paėmė valdžią regione. Regionas, buvęs į pietus nuo Osmanų sričių, buvo vadinamas Habešistanu (nuo vietos tautos habešų) ir davė pradžią Abisinijos pavadinimui. Osmanams jo kontrolė buvo svarbi dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, regionas masino savo egzotiškais turtais, tokiais kaip perlai, auksas, dramblio kaulas, muskusas, kuriais Etiopijos imperija garsėjo nuo seno. Be to, osmanai, kaip musulmonai, skelbė religinį žygį prieš krikščionišką Etiopiją. Dėl to nuo 1542 m. jie rėmė Somalio musulmonus, ypač Adalio imamą Ahmadą Grahną kovoje prieš Etiopijos imperiją. Taip pat, turėdami regioną, Osmanai galėjo kontroliuoti Raudonosios jūros prieskonių prekybą ir lengvai pasiekti Indijos vandenyną. Čia kirtosi jų interesai su portugalais, kurie irgi siekė įsigalėti regione ir šią prekybą blokuoti.

Tiesioginis konfliktas tarp osmanų ir portugalų įvyko kai Egipto paša pasiuntė misiją į Indiją, siekdamas atimti iš portugalų Diu koloniją. Nors misija nepavyko, 1538 m. osmanai užėmė Adeno uostą pietiniame Jemene ir pralaužė Portugalijos prekybinę blokadą. 1554 m. įvyko dar vienas mūšis tarp Osmanų ir portugalų, po kurio Osmanų imperija ryžosi užimti strategiškai svarbias teritorijas kitoje Raudonosios jūros pusėje, t. y. Afrikoje. Tada oficialiai buvo įkurti du ejaletai, t. y. Habešo ir Lahsos, o Ozdemiras Paša gavo užduotį nukariauti Habešo teritoriją.

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Osmanų valdymas[taisyti | redaguoti kodą]

1557 m. Ozdemiras Paša įsiveržė į Etiopijos imperiją, kurios šiaurinę ir pajūrio dalis (Mereb Melašas) tuo metu kontroliavo Imperijos vietininkas, tituluojamas bahr negusu. Tuo metu juo buvo Ješahas, kuris kelis kartus sumušė turkus su Etiopijos imperatoriaus pagalba. Nepaisant to, Ozdemiras Paša paėmė pajūrio uostus Masavą, Hergigą ir netgi pasiekė Debarvą, bahr neguso sostinę. Tačiau čia jie susidūrė su maisto ir vandens tiekimo problema bei aršiu gyventojų pasipriešinimu. Tai privertė juos palikti Debarvą ir pasitraukti į Masavą.

Vėliau osmanai naudojosi kiršinimo politika. Kadangi Ješahas nesutarė su Etiopijos imperatoriumi, jie pasinaudojo juo, sudarydami sąjungą kovoje prieš imperatorių Menasą, o vėliau prieš Sarsa Dengelį. Toje sąjungoje taip pat dalyvavo Hararo emyratas. 1576 m. Etiopijos imperatorius atsiėmė Debarvą ir nusiaubė Masavą. Atsakydami, osmanai atsiuntė pastiprinimą iš Egipto, pasodino į sostą sau palankų bahr negusą Wad Ezum, tačiau krašto gilumoje įsitvirtinti nesugebėjo.

Po 1589 m. tarp Etiopijos ir Osmanų imperijos nusistovėjo sąlyginė taika, kurios metu Etiopija išlaikė visą kalnyną su Debarva, tačiau Osmanai kontroliavo pajūrį. Tai visiškai izoliavo krikščionišką valstybę nuo pasaulio ir apsupo ją priešiškomis musulmonų tautomis.

Ilgainiui osmanai išplėtė ejaleto teritorijas pajūriu į pietus, užvaldydami afarų žemes ir kai kuriuos somalių uostus, pirmiausia Zeilą. Kadangi Etiopija vis mažiau ir mažiau prekiavo su Osmanais, Habešo ejaletas nebuvo pelningas ir neužtikrino anksčiau trokštamų egzotiškų prekių tiekimo. Maža to, nederlingose provincijos srityse buvo sunku netgi apsirūpinti maistu. Nebelikus portugalų konkurencijos Raudonojoje jūroje, o taip pat kitoje jūros pusėje, Jemene, kilus maištui, ejaleto reikšmė vis mažėjo. Jos valdžia buvo patikėta vietininkams valiams, kurie rezidavo Masavoje. Neretai šiais vietininkais tapdavo gretimo Arkiko bedžų kilmės feodalinė giminė – Arkiko naibai. Ilgainiui atsirado ir keletas pusiau nepriklausomų vietos pajūrio sultonatų.

Santykiai tarp Etiopijos ir ejaleto išliko permainingi, nors nė viena pusė vėliau nebebandė užimti kitos pusės teritorijų. Ypač santykiai paaištrėjo valdant imperatoriams Susenios (1606–1632 m.), Ijasu I (1682–1706 m.) ir Iyasu II (1730–1755 m.) Atsakydami į musulmonų išpuolius ir grobiamuosius žygius, imperatoriai apribodavo prekybą su osmanų provincija, kas visuomet grėsdavo badu ejaleto gyventojams.

Nuo XVIII a. žinios apie ejaletą yra labai šykščios, todėl jo likimas nėra aiškus. Jis atgimė tik XIX a., kaip Egipto chedivato Raudonosios jūros pakrantės provincija

Masavos valiai[taisyti | redaguoti kodą]

Ejaleto vietininkai (valiai) rezidavo Masavoje. Trumpu laikotarpiu juos pakeitė Arkiko naibai.

  • apie 1687 m. – Musa, Arkiko naibas,
  • apie 1694 m. – Mehmed Pasha,
  • apie 1694 m. – Abaza Mustafa Pasha,
  • apie 1695 m. – Misirli Mehmed Pasha,
  • apie 1695 m. – Gümrükçü Siyavus Pasha,
  •  ??? m. – Süleyman Pasha?,
  • apie 1793 m. – Ahmad, Arkiko naibas,
  • 1805–1826 m. – Idris Utman, Arkiko naibas,
  • Arkiko naibai:
    • 1826–1844 m. – Yahya,
    • 1832–1833 m. – Turkci Bilmaz (sukilėlis),
    • 1844–1845 m. – Hasan,
    • 1845–1846 m. – Muhammad,
    • 1846–1848 m. – Isma’il Hakki Pasha,
  • 1848–1861 m. – vardas nežinomas,
  • 1861–1863 m. – Muhammad Rasih Bey,