Gyventojų pajamų diferenciacija
Gyventojų pajamų diferenciacija – pajamų nelygybė, jų dydžio skirtumas tarp visuomenės įvairų socialinių sluoksnių ir grupių, lemianti socialinę nelygybę.
Teorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyventojų pajamų diferenciacija labiau imta domėtis XX a., ypač antroji pusėje, nagrinėjant gyvenimo lygio įtaką gyvenimo kokybei, santykinio skurdo, santykinės skurdo ribos problemą, kai skurstančiaisiais pradėta laikyti tuos, kurių pajamos tam tikru mastu mažesnės už kitos visuomenės dalies arba vidutines pajamas. Kuo nelygiau pasiskirsčiusios pajamos, tuo didesnė žmonių dalis gyvena skurde, kai skurdas išreiškiamas nepakankamomis pajamomis. XX a. pabaigoje gyventojų pajamų diferenciacija susirūpinta dar ir dėl kitų priežasčių.
Empiriniai tyrimai rodo, kad kuo šalyje pajamų ir turto pasiskirstymas vienodesnis, tuo ūkis sparčiau plėtojasi, o pajamų nelygybė turi įtakos sveikatos, mirtingumo rodikliams, smurto paplitimui. Požiūris į pajamų nelygybę priklauso nuo bendresnio požiūrio į visuomenę. Libertarinės, liberaliosios, socialistinės ir kitos visuomenės teorijos skirtingai aiškina pajamų nelygybės įtaką visuomenės gerovei, nelygybės mažinimo tikslus ir priemones.
Rodikliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Yra daug gyventojų pajamų diferenciacijos rodiklių, bet labiausiai paplitę keletas indeksų, naudojamų išreiškiant pajamų pasiskirstymą ir jo kitimą: pajamų dalių santykis, Džinio koeficientas, kvadratinis variacijos koeficientas, vidutinio logaritminio nuokrypio indeksas, Atkinsono indeksas ir kiti.
Vienas paprasčiausių pajamų nelygybės raiškos būdų – decilinis pajamų pasiskirstymas. Deciliai gaunami į 10 lygių dalių padalijus eilutę, kurią sudaro tiriamieji asmenys, išdėstyti jų pajamų didėjimo tvarka. Taip skirstant gyventojus pagal pajamas gaunama 10 grupių, iš kurių pirmoji (t. y. pirmasis decilis) atitinka 10 % žmonių, gaunančių mažiausias vienam namų ūkio nariui pajamas per mėnesį, o dešimtasis decilis rodo 10 % turtingiausių gyventojų vidutines pajamas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėnesį. Decilinis pajamų pasiskirstymas leidžia įvertinti gyventojų pajamų pasiskirstymo netolygumą, t. y. vargingiausių ir turtingiausių gyventojų grupių pajamų diferenciaciją. Pvz., 1997 m. santykis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių pasaulio gyventojų decilių buvo 10,5, o 2001 m. jis padidėjo iki 13,3, t. y. 10 % turtingiausių ir 10 % vargingiausių gyventojų vidutinės pajamos skyrėsi daugiau kaip 13 kartų. Daugelyje Vakarų Europos šalių šių grupių gyventojų pajamos skiriasi 6-7 kartus.
Diferenciacijos raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio – devintojo dešimtmečio vidurio pajamų pasiskirstymo kitimo ilgalaikių tendencijų nebuvo nustatyta. Vėliau, devintojo dešimtmečio viduryje – dešimtojo dešimtmečio viduryje pajamų nelygybė padidėjo beveik pusėje ekonomiškai stiprių šalių, tai įvyko daugiausia dėl pajamų nelygybės pokyčių darbingo amžiaus gyventojų grupėje.
Pensinio amžiaus gyventojų grupėje pajamų pasiskirstymo pokyčiai mažesni, pagyvenusių gyventojų pajamų lygybė buvo didesnė nei darbingo amžiaus gyventojų. Visose ekonomiškai stipriose šalyse XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje iš rinkos gaunamų pajamų nelygybė padidėjo. Pagrindinė priežastis – padidėję darbo užmokesčio skirtumai. Kapitalo ir savarankiško darbo pajamos pasiskirsčiusios netolygiau nei darbo užmokestis, bet jų dalis bendrose disponuojamose pajamose mažesnė, todėl ir poveikis pajamų lygiui bei daugeliu atvejų bendrajai nelygybei ne toks žymus.
Pripažįstama, kad dėl globalizacijos gyventojų pajamų diferenciacija vyksta pasauliniu mastu. Globalizacijos pranašumais sėkmingiau pasinaudoja turtingesnės šalys, o šalių viduje – turtingesni gyventojai, todėl didėja tarptautinių organizacijų (Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Europos Sąjunga ir kt.) susirūpinimas pajamų nelygybe.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Norvegijos taikomųjų socialinių tyrimų instituto 1999 m. atlikti tyrimai parodė, jog apie 70 % Lietuvos gyventojų mano, kad gyventojų pajamų diferenciacija turėtų būti gerokai mažesnė. 1990 m. taip manė tik 45 % gyventojų.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Romas Lazutka. Gyventojų pajamų diferenciacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 724 psl.