Gyvatės įgėlimas
Gyvatės įgėlimas – sužeidimas, kurio metu į žmogaus (ar gyvūno) organus patenka gyvatės sušvirkštos nuodingosios medžiagos, sukeliančios intoksikaciją. Dažniausiai gyvatės įgelia į apatines galūnes. Pavojingiausi įgėlimai galvos, kaklo srityje. Nuodai pradeda veikti vidutiniškai po 20 min.
Įgėlimas[taisyti]
Gyvatės nuodai – tai pakitusios seilės, kurias sudaro 26 rūšys baltyminės kilmės enzimų. Šie enzimai lemia gyvatės nuodingumą bei nuodų poveikio pobūdį. Vieni nuodai yra hemotoksinai, kurie žalojančiai veikia kraują ir kraujagysles, kiti yra neurotoksinai, kurie turi nervus paralyžiuojantį poveikį, dar kiti yra citotoksinai, kurie veikia ląstelės lygmenyje. Lietuvoje gyvenančios nuodingos gyvatės nuodų didžiąją dalį sudaro hemotoksinai.
Nuodingos gyvatės įkandimo žymės – dvi šalia esančios žaizdelės, kurias palieka nuodingieji dantys, nenuodingos – daug mažų žaizdelių, kurias palieka eilė smulkių dantų. Dažniausiai gyvatės įgelia tik užmintos ar suerzintos. Ne visos nuodingos gyvatės kanda iš karto, nes nuodų gamybai jos išeikvoja nemažai energijos. Dėl šios priežasties neskubama švaistyti be reikalo sukauptos nuodų atsargos. Prieš įgeldama gyvatė dažniausiai bando perspėti įvairiais ženklais, rodo grėsmingą kovinės parengties pozą – plačiai išsižioja, rodydama dantis, šnypščia, spjaudosi (Afrikos ir Azijos kobros), raitosi, išsilenkia S forma. Kąsdama gyvatė taip pat ne visada suleidžia nuodų – pasitaiko taip vadinamų „sausų“ įkandimų, jei gyvatė sušvirkštė visus nuodus neseniai sumedžiotam grobiui, tad kandant pakartotinai, nuodų jau nebus. Gyvatės nuodų poveikis yra trejopas:
- Hemotoksinai sukelia kraujo hemolizę (raudonųjų kraujo kūnelių plyšimą) arba sutrikdo kraujo koaguliaciją (gebėjimą krešėti).
- Neurotoksinai paralyžiuoja nervinių impulsų plitimą raumenyse ir kritiniais atvejais gali paralyžiuoti raumenis, dalyvaujančius kvėpavimo ir rijimo procesuose.
- Kardiotoksinai tiesiogiai veikia širdį ir gali sukelti kraujotakos nepakankamumą bei šoką. Gyvačių nuodai gali sukelti ne tik minėtus požymius, bet ir įvairiausio pobūdžio alergines reakcijas bei įvairių organų veiklos sutrikimus.
Pirmoji pagalba[taisyti]
Po gyvatės įgėlimo dažniausiai pasireiškiantys simptomai: galvos ar pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, kraujospūdžio kritimas, sąmonės ir regėjimo blankimas, šalčio krėtimas, progresuojantis raumenų silpnumas, kvėpavimo pasunkėjimas. Įgėlus gyvatei, pirmiausia reikia uždėti veržiantį tvarstį ar gumą ant galūnės virš įgėlimo vietos ir skubiai vykti pas medikus. Būtina pažeistą galūnę, kaip ir lūžio atveju, nejudinti ir laikyti žemiau širdies lygio. Nerekomenduojama burna iščiulpti nuodus iš žaizdos, nes per menkiausius plika akim nematomus gleivinės sužalojimus jie gali pakliūti į kraujotaką. Nereikia įgeltos galūnės užveržti per stipriai, nes gali kilti galūnės nekrozė, gresianti sunkia komplikacija – gangrena. Negalima žaizdos prideginti – dar labiau suaktyvėja audinių uždegiminė reakcija.
Gyvatės įkandimo gydymas nustatomas pagal tai, ar nuodai yra citotoksiški, hemotoksiški ar neurotoksiški, nes netinkamas gydymas gali turėti mažai naudos arba apskritai nepadės, bet gali būti ir pavojingas. Medicinos įstaigoje nukentėjusiam pastatomos lašelinės (fiziologinis, Ringerio tirpalas), suleidžiamas specialus priešnuodis – priešgyvatinis serumas. Kraujotakai gerinti leidžiamas heparinas, duodamas gerti aspirinas. Simptomų šalinimui panaudojami raminamieji ir nuskausminamieji vaistiniai preparatai. Taip pat vykdoma stabligės profilaktika.
