Gvatemalos generalkapitonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gvatemalos karališkoji audiencija
Audiencia y Cancillería Real de Santiago de Guatemala
Blank.png
 
Flag of Cross of Burgundy.svg
1542 – 1821 Flag of Mexico (1821-1823).svg
Viceroyalty of New Spain 1819 (without Philippines).png
Gvatemalos karališkoji audiencija Naujojoje Ispanijoje XVIII a. pab.
Valstybė: Naujosios Ispanijos vicekaralystė
Administracinis centras: Antigva Gvatemala (iki 1776)
Gvatemala (nuo 1776)
Intendencijos: 6 (1787)
Oficialios kalbos: ispanų

Gvatemalos Santjago karališkoji audiencija (isp. Audiencia y Cancillería Real de Santiago de Guatemala), kitaip dar Gvatemalos karalystė (isp. Reino de Guatemala) – Ispanijos Amerikos (Naujosios Ispanijos) administracinis vienetas, apėmęs didžiąją dalį Centrinės Amerikos (dabartiniai Kosta Rika, Nikaragva, Hondūras, Salvadoras, Gvatemala, Čiapaso valstija (Meksika)).

Nuo 1609 m. ta pati teritorija atliko ir generalkapitonijos funkcijas – čia buvo Gvatemalos generalkapitonija (isp. Capitanía General de Guatemala). Gubernatorius ir generolas kapitonas kartu buvo ir Gvatemalos audiencijos prezidentas.

Pirmtakai[taisyti | redaguoti kodą]

Būsimos karalystės teritorijos kolonizavimas prasidėjo 1524 m. Šiaurinėje dalyje broliai Gonazalo ir Pedro de Alvarado, Hernán Cortés ir kiti konkistadorai vedė ekspedicijas į Gvatemalą ir Hondūrą, o pietuose – Francisco Hernández de Córdoba, globojamas Pedrarias Dávila iš Panamos, įžengė į šiandieninę Nikaragvą. Šios teritorijos pagrindinė gyvenvietė per pirmą dešimtmetį buvo perkelta kelis kartus. 1540 m. buvo įkurtas Santiago de los Caballeros de Goathemala miestas, nes Tecpán Guatemala buvo paliktas dėl pernelyg didelio pažeidžiamumo. Antroji gyvenvietė buvo potvynio sunaikinta 1542 m., todėl įkurta nauja sostinė Antigua Guatemala, kuri keliems šimtmečiams tapo viena turtingiausių Naujojo Pasaulio sostinių.

Valdant Ispanijos karūnos valdas svarbų vaidmenį vaidino Katalikų bažnyčia. Pirmosios vyskupijos buvo įsteigtos 1534 m. Leone (Nikaragva) ir Gvatemaloje. 1539 m. buvo įsteigta vyskupija Čiapase. Čiapaso ir Gvatemalos vyskupai iki 1546 m. buvo Sevilijos arkivyskupijos sufraganai, o nuo tada jie tapo pavaldūs Meksiko arkivyskupijai. Leono vyskupija 1546 m. buvo padaryta Limos arkivyskupijos sufraganu. 1559 m. buvo sukurta trumpai egzistavusi Verapaso (Gvatemala) vyskupija. Karibų jūros pakrantėje Hondure keliskart buvo bandoma įkurti vyskupiją, kol 1561 m. buvo įsteigta Comayagua vyskupija, priskirta Santo Domingo arkivyskupijai.

Audiencijos įsteigimas[taisyti | redaguoti kodą]

CenAmeri-orn.png
Centrinės Amerikos istorija
Majai, Centroamerika, TAZ
Gvatemalos užkariavimas
Gvatemalos karalystė
I Meksikos Imperija (1821-23)
JCA Provincijos (1823-40)
CA Konfederacija (1842-44)
CA Federacija (1852)
Didžioji CA Respublika (1896-98)
CA valstybių organizacija (1951-):
Kosta Rika, Salvadoras, Gvatemala, Hondūras, Nikaragva

Nuo 1538 m. būsimosios Gvatemalos audiencijos teritorijos buvo priskirtos Panamos audiencijai, tačiau 1543 m. ji panaikinta, ir padalinta į dvi naujas audiencijas – Gvatemalos (isp. Audiencia de los Confines) ir Limos. Taip Centrinėje Amerikoje buvo sukurtas regionas, kurį vienijo jį valdžiusi įsteigta Gvatemalos audiencija, kuri buvo pirmoji institucija, išskyrusi visą Centrinę Ameriką kaip regioną. Iš pradžių anksčiau egzistavusios gubernijos buvo panaikintos, tačiau ilgainiui vėl atkurtos. 1550 m. prie Gvatemalos prijungta Jukatano gubernija, 1553 m. – Sokonusko gubernija (abi atskirtos iš Meksiko audiencijos), ir jos teritorija išsiplėtė. 1552 m. išskirta Hondūro gubernija.

1563 m. piečiausia audiencijos dalis buvo atskirta kaip naujai sukurta Panamos audiencija, kuri susigrąžino Gvatemalos audiencijos dalis iki pat Fonsekos įlankos (t. y. dabartinės Kosta Rikos ir Nikaragvos teritorijas). Likusios audiencijos teritorijos buvo prijungtos prie Meksiko audiencijos, ir Gvatemalos audiencija laikinai panaikinta. Po 5 metų (1568 m.) ji atkurta, vėl suformuojant iš Panamos ir Meksiko audiencijų, su vienu žymiu pakeitimu – jai nebesugrąžintas Jukatanas. Po atkūrimo pietuose įsteigtos Nikaragvos ir Kosta Rikos gubernijos. Nuo tada audiencijos teritorija nesikeitė.

Generalkapitonijos įsteigimas[taisyti | redaguoti kodą]

San Fernando fortas Omoa mieste. Pastatytas ispanų kaip gynyba nuo piratų.

1609 m. audiencijoje buvo įsteigta generalkapitonija, o gubernatorius ir audiencijos prezidentas dar gavo ir generolo kapitono laipsnį, kad galėtų atremti užsienio pajėgų grėsmę iš Karibų jūros. Generalkapitonija gavo autonomiją administracinėje ir karinėje srityse. Maždaug tuo pačiu metu Habsburgų Ispanija įsteigė Puerto Riko generalkapitoniją (1580 m.), Kubos generalkapitoniją (1607 m.), Jukatano generalkapitoniją (1617 m.).

XVII a. prasidėjo ir Katalikų bažnyčios hierarchijos tvarkymas Centrinėje Amerikoje. 1620 m. Comayagua vyskupija, o 1647 m. Leono vyskupija buvo padarytos Meksiko arkivyskupijos sufraganais. XVIII a. Gvatemalos vyskupija buvo pakelta į arkivyskupijas, o Leono, Čiapaso ir Comayagua vyskupijos tapo jos sufraganais. Gvatemalos regionas tapo autonomiškas ir katalikų bažnyčios požiūriu.

1776 m. Antigua Gvatemalą sugriovė keletas žemės drebėjimų ir miestas buvo paliktas. Naująja sostine tapo Gvatemalos miestas, šiandieninės Gvatemalos sostinė.

1785-87 m. Burbonų reformos metu Ispanijos karūna įsteigė audiencijoje keletą intendancijų, kurios pakeitė iki tol egzistavusią koregidoro instituciją. Intendantai gavo didelę finansinę galią, jie buvo atsakingi už vietinės ekonomikos ugdymą. Naujosios intendancijos įsikūrė San Salvadore, Ciudad Real (Čiapasas), Comayagua (Hondūras) ir Leone (Nikaragva). Kosta Rikoje rezidavo karinis gubernatorius, atskaitingas Leono intendantui.

Gvatemalos generalkapitoniją valdęs asmuo nuo tada turėjo ne tik gubernatoriaus, generolo kapitono ir audiencijos prezidento, bet ir generalsuperintendanto galias. Kartu jis buvo ir tikrosios Gvatemalos (dabartiniu požiūriu) de facto intendantu. Intendancijos, tvarkiusios civiliniu administacijų finansus, padėjo formuoti vietinį politinį tapatumą, taip jos tapo vėlesnių Centrinės Amerikos nacijų kūrimosi užuomazga.

Nepriklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Pašalinus iš sosto Ferdinandą VII 1811 m. Pusiasalio karo metu San Salvadoro ir Leono intendancijose ėmė kurtis nepriklausomybės judėjimai, kuriuos netrukus nuslopino. 1812 m. Kadiso kortesai padalino regioną į dvi provincijas – Gvatemalą (Gvatemala, Čiapasas, Hondūras ir El Salvadoras) ir Nicaragua y Costa Rica. Šios provincijos egzistavo 1812–1814 ir 1820–1821 m., kai veikė 1812 m. Ispanijos konstitucija. Pirmuoju laikotarpiu dvi provincijos rinkdavo septynis deputatus į Kortesus.[1] Aukščiausia Gvatemalos valdžia liko Centrinės Amerikos ir Čiapaso generolas kapitonas. Generalkapitonija išsilaikė iki 1821 m., kai regiono elita palaikė Igualos planą, vedusį prie Pirmosios Meksikos imperijos sukūrimo ir nepriklausomybės. 1823 m. liepą regionas (išskyrus Čiapasą) taikiai atsiskyrė nuo Meksikos ir sudarė Jungtines Centrinės Amerikos Provincijas. Neilgą laiką regionas išsilaikė politiškai vieningas. Apie 1840 m. išcentrinės jėgos padalino į atskiras provincijas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Rieu-Millan, Marie Laure. Los diputados americanos en las Cortes de Cádiz: Igualdad o independencia. Madrid: Consejo Superior de Investigaciones Científicas, 1990. 43. ISBN 978-8400070915