Gustave Caillebotte

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gustavas Kajbotas autoportretas 1892.

Gustavas Kajbotas (pranc. Gustave Caillebotte) (1848 m. rugpjūčio 19 d. – 1894 m. vasario 21 d.) – prancūzų tapytojas ir impresionizmo grupės globėjas. Jis tapė daug labiau realistine maniera nei kiti impresionistai. Kajbotas yra minimas dėl savo ankstyvo susidomėjimo fotografija kaip meno forma.

Vaikystė ir jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

G. Kajbotas gimė 1848 m. rugpjūčio 19 d. turtingoje paryžiečių šeimoje. Jo tėvas Martialis Kajbotas (1799–1874) buvo karinės tekstilės verslo, kuriuo užsiėmė jo šeima, įpėdinis ir taip pat teisėjas Seina departamente. Kajboto tėvas buvo du kart tapęs našliu prieš vesdamas Gustavo motiną Selestę Daufresne (1819–1878), kuri po Gustavo susilaukė dar dviejų sūnų: Rėnė (1851–1876) ir Martialo (1853–1910). Gustavas gimė savo namuose Faubourg-Saint-Denis gatvėje, Paryžiuje ir gyveno ten iki pat 1866, kai jo tėvas pastatė namus Mirmesnil gatvėje. 1860 m. pradžioje Kajbotų šeima pradėjo leisti vasaras Yerres, mieste prie Yerres upės, apie 12 mylių Paryžiaus pietuose, kur Seras Martial Kajbotas valdė didžiulę nuosavybę. Apie šį laikotarpį Kajbotas manoma ir pradėjo tapyti ir piešti.

Gustave (dešinėje) su savo broliu Martial

Kajbotas išlaikė teisininko egzaminą 1866 m. ir gavo licenziją naudoti teisės praktika viešai 1870 m. Jis taip pat buvo inžinierius. Trumpai po to kovojo Prancūzijos-Prūsijos kare. Tarnavo Gard Mobile.

Dailininko gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gustavas Kajbotas būdamas 30 metų, 1878. (Privati kolekcija).

Po karo Kajbotas pradėjo lankytis dailininko Leono Bonnato studijoje, kur pradėjo rimtai mokytis tapyti. Jis plėtojo rafinuotą stilių giminingą trumpam laiko periodui, ir įkūrė pirmąją studiją savo tėvų namuose. 1873 m. Kajbotas įsitraukė į École des Beaux-Arts, bet, matyt, išbuvo ten gana trumpą laiką. Jis paveldėjo savo tėvo turtą 1874 m. ir po motinos mirties 1874 m. visi trys sūnūs išsidalino šeimos palikimą. Apie 1874 m. Kajbotas susidraugavo su keletu žymių dailininkų dirbusių už Prancūzijos Akademijos sienų, tarp jų Edgar Degas ir Džiuzepe De Nittis bei lankėsi (be ne dalydavo) pirmoje impresionistų parodoje 1874 m.

Kajbotas debiutavo antrojoje impresionistų parodoje 1876 m. demonstruodamas aštuonis savo paveikslus įskaitant „Parketo skutėjai“ (1875), jo ankstyviausią šedevrą. Kritikai jį įvardino kaip vulgarų ir todėl 1875 m. Salone jis buvo atmestas. Kajboto stilius priklauso realizmo mokyklai, bet buvo stipriai paliestas impresionistų judėjimo. Greičiausiai dėl suartėjimo su įvairių žanrų tapytojais Kajboto paveikslų stilius buvo „skolinys“, be to, jis vykdė įvairius meninius eksperimentus, todėl jo stilius ir negali būti priskirtas kuriam nors vienam stiliui.

Dailininkas tapo daugybę kasdieniškų ir šeimyninių scenų, interjerų ar portretų. Daugelyje jo paveikslų vaizduojama jo šeimos nariai; Jaunas vyras žiūrintis pro langą, paveiksle „Vyras prie lango“ (Jeune Homme à sa fenêtre) (1875) vaizduoja Rėnė savo namuose Miromesnil gatvėje; „Apelsinmedžiai“ (Les orangers) (1878), vaizduoja Martialį jaunesnįjį ir jo pusseserę Zoję sode, šeimos nuosavybės namuose; o „Portretai šalyje“ (Portraits à la campagne) (1875) vaizduoja Kajboto motiną, tetą, pusseserę ir šeimos draugą. Esti daugybė scenų pietaujant, žaidžiant kortom, grojant pianinu ar skaitant – visa tai rodo ramų viršutinės klasės namų gyvenimą.

„Vyras prie lango“ (1875)

Kajbotas geriausiai žinomas iš savo paveikslų Paryžiaus miesto tema, tokių kaip „Europos tiltas“ (1876) ir „Paryžius, lietinga diena“ (1877). Jis naudotoja, ypač, lygias spalvas ir fotografinio realistiškumo efektą, kuris suteikia paveikslui savitą ir modernų žvilgsnį, beveik giminingą amerikiečių realistams tokiems kaip Edvaras Hoperis. Daugelis jo miesto paveikslų buvo gana kontroversiški dėl perdėtai gilios jų perspektyvos. Paveiksle „Vyras balkone“ (1880) autorius pakviečia žiūrovą pasidalinti balkonu su jo subjektu ir prisijungti žvelgiant į miestą.

Daugelis jo paveikslų buvo įtakoti Japonijos anspaudų ir naujosios fotografijos technologijos. Didelis skaičius Kajboto darbų taip pat užima labai aukštą pranašumo tašką tapyboje, įskaitant, paveikslus „Bulvaras iš aukštai“ (1880) ir „Eismas Hausmano bulvare“ (1880).

Globėjas ir kolekcionierius[taisyti | redaguoti kodą]

Kajboto didelės pajamos, greta palikimo, kurį jis gavo po tėvo mirties 1874 m., leido jam tapyti be rūpinimosi kaip parduoti savo darbus. Tai taip pat leido jam padėti finansuoti impresionistų parodas bei remti impresionizmo sekėjus ir savo draugus (tarp jų Claude Monet, Ogiustas Renuaras, ir Camille Pissarro), perkant jų darbus bei mokant nuompinigius už jų studijas.

Kajbotas nupirko savo pirmąjį Mone paveikslą 1876 m. ir dažnai remdavo jį, dailininko karjeros metais, palaikydamas net finansiškai. Jis buvo įsitikinęs savo sponsorystės nauda; kai kurie Kajboto įsigyti darbai šiuo metu yra dingę, pavyzdžiui, Georges Seurat ir Paul Gauguin, ar kitų simbolistų. Jis vaidino pagrindinį vaidmenį įtikinant Luvrą nupirkti Mane „Olimpiją“.

Vėlesnis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kajbotas įsigyjo nuosavybės Peti Ženeviljė, ant Senos kranto netoli Aržantėjaus 1881 m. ir persikėlė ten visam laikui 1888 m. Jis nustojo rodyti savo darbus būdamas 34 metų ir užsiėmė sodininkyste ir jachtų lenktynėmis bei jų statymu. Be to, praleido daug laiko su savo broliu Martialiu ir savo draugu Ogiustu Renuaru, kuris dažnai pas jį apsistodavo ir įsitraukdavo į diskusijas apie meną, politiką, literatūrą ir filosofiją. Kajbotas niekada nevedė bet turėjo rimtus santykius su Šarlote Berthier, moterimi venuolika metų už jį jaunesne ir iš žemesnės klasės, kuriai jis paskyrė didelę kasmetinę rentą.

Kajboto tapybos karjera dramatiškai suletėjo 1890 m. pradžioje ir galiausia jis visai nustojo tapyti didžiules drobes. Kajbotas mirė nuo kraujo samplūdžio iš plaučių, kai dirbo savo sode 1894 m. būdamas 45 metų ir buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse Paryžiuje.

Jo menas buvo ilgam laikui užmirštas iki pat 1950 m. kai jo palikuonys ėmė pardavinėti šeimos kolekciją. 1964 m. Čikagos meno institutas įsigijo paveikslą „Paryžius, lietinga diena“, tai paskatino amerikiečius domėtis šio dailininko darbais ir imti vėl demonstruoti bei kritiškai vertinti.

Kiti G. Caillebotte interesai[taisyti | redaguoti kodą]

Be to, Kajbotas naudojo savo turtą daugeliui kitų užsiėmimų, kuriais jis užsiėmė gana aistringai, tarp jų rinko pašto ženklus (jo vardas buvo įrašytas į žymių filatelistų sąrašą), dabar jo kolekcija saugoma Britanijos bibliotekoje. Sodino orchidėjas, statė jachtas ir net užsiiminėjo tekstilės kūrimu (moterys paveiksluose „Ponia Boissiere mezga“ (1877) ir „Ponios Kajbot portretas“ (1877) yra darbai, kuriems modelius sukūrė pats Kajbotas)

G. Caillebotte kolekcija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal jo testamentą, Kajbotas paliko savo milžinišką kolekciją Prancūzijos valstybei. Šią kolekciją sudaro šešiasdešimt aštuoni skirtingų dailininkų paveikslai: Camille Pissarro (devyniolika), Claude Monet (keturiolika), Pierre-Auguste Renoir (dešimt), Alfred Sisley (devyni), Edgar Degas (septyni), Paul Cézanne (penki) ir Édouard Manet (keturi).

Keturiasdešimt Kajboto darbų dabar yra laikoma Orsė muziejuje. Jo „Vyras balkone, Hausmano bulvare“ (Homme au balcon, boulevard Haussmann, 1880) 2000 m. buvo parduotas už 14,3 mln. JAV dol.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]