Grybai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Grybų karalystė)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie kaimą Švenčionių rajone žr. Grybai (Švenčionys).
Fungi
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)
Mokslinė klasifikacija
Domenas: Eukariotai
(Wikispecies-logo.svg Eukaryota)
Karalystė: Grybai
(Wikispecies-logo.svg Fungi)
Geltonasis fungus
Paprastosios kelmiukės
Geltonpintė – parazitinis grybas

Grybai (lot. Fungi) – didelė gyvų heterotrofinių organizmų grupė. Anksčiau ji buvo laikyta augalų dalimi, bet vėliau išskirta į atskirą – Grybų karalystę.

Bendrosios žinios[taisyti | redaguoti kodą]

Istorinės žinios[taisyti | redaguoti kodą]

Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų. Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus – skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus – pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.

Dabartis[taisyti | redaguoti kodą]

Šiandien grybų priskaičiuojama per 100 000 rūšių. Kasdieniniame gyvenime naudojamasi grybų nauda arba pastebimos jų veiklos pasekmės. Parazitiniai grybai sukelia ligas. Tam tikri grybai naikina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, jų „dėka“ griūva namai, yra tiltai, skęsta laivai. Kai kurių grybų sporoms nebaisūs 150° C šalčiai, net aviacinis benzinas.

Kita vertus, iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas boverinas, naikinantis žalingus vabzdžius, be grybų neapsieinama kulinarijoje.

Forma ir konsistencija[taisyti | redaguoti kodą]

Egzistuoja skirtinga grybų tramos konsistencija: tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga. Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijos procesui, keičia spalvą. Perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus, ji paraudonuoja, pamėlynuoja, pavyzdžiui, raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos. Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai, pvz., piengrybiai išskiria sultis.

Augimo sąlygos[taisyti | redaguoti kodą]

Būtinos medžiagos[taisyti | redaguoti kodą]

Grybams augti reikalingi mineraliniai makroelementai (anglis, azotas, fosforas, kalis), mikroelementai (geležis, manganas, varis, boras, kobaltas) ir kitokios medžiagos.

Biotopo ypatumai[taisyti | redaguoti kodą]

Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augimvietę (biotopą). Jų augimui reikalingas nevienodas šilumos, šviesos kiekis, skirtinga CO2 ir kitų dujų apykaita, kitoks substrato rūgštingumas, nevienodas drėgmės kiekis: piengrybiai, musmirės auga, kai žemės drėgnumas yra 10 %, kai kurioms ūmėdėms, trimitėliams – ne mažiau kaip 40 %, pievagrybiams, baravykams, rudmėsėms – ne mažiau kaip 60 %, mat grybiena minta osmoso būdu, t. y. visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis.

Grybų augimą nulemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui, stiprūs, audringi lietūs grybams nepalankus.

Grybų grupės[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiau straipsnyje Grybų grupavimas

Daugelio grybų mitybos, dauginimosi, augimo sąlygos ir kiti ypatumai nėra vienodi, kiekvienu atveju jie skiriasi, todėl grybai yra skirstomi į skirtingas grupes.

  • Pagal mitybos būdą:
    • Mikoriziniai grybai (mikosimbiotrofai) – su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę.
    • Saprotrofiniai grybai – minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žoline danga, ekskrementais.
    • Parazitiniai grybai – minta gyvų augalų ir gyvūnų syvais.

Grybų sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Ūmėdės kepurėlė

Grybų sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Grybai gali tapti pačios įvairiausios formos. Nuotraukoje – gleivūnai

Evoliucionuojant kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Aplinkos sąlygų kompleksas, nulemiantis vienos grybų rūšies gyvenimo būdą, jos išplitimo amplitudę, populiacijos (individų skaičiaus) gausumą, vadinamas rūšies biotopu. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė tikimybė rūšies palikuonims išplisti.

Grybų sistematika yra viena iš sunkiausių šiuolaikinių mikologijos tyrimo sričių, kadangi ši organizmų grupė nepakankamai ištirta. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių, tačiau painiavos sukelia didelė morfologinių, fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, lytinės ir nelytinės kartos kaita (agaminės grybų rūšys – grybai, kurie dauginasi neapsivaisinę), fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, aplinkos sąlygos.

Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Atsiradusios grybų formos, besiskiriančios vaisiakūnių forma, spalva, dydžiu ir gyvenimo būdu, dar labiau klaidina mikologus. Dėl to dabar vieni mikologai aprašo 100 000, kiti 150 000, o dar kiti 60 000 rūšių. Sistematikai remiasi ne tik morfologiniais, genetiniais požymiais, bet ir biocheminiais kriterijais.

Gyvasis pasaulis skirstomas į prokariotus (neturi tikro branduolio) ir eukariotus (turi tikrą branduolį). Eukariotai skirstomi į 3 karalijas: gyvūnų, augalų, grybų.

Papėdgrybiai

Norint geriau suprasti įvairių grybų grupių tarpusavio santykius, pažinti pačius grybus, grybai yra įvairiai suskirstomi, suklasifikuojami. Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas net į 11 skyrių, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6:

Nors gleivūnai ir oomicetai dažnai priskiriami grybams, jie nėra grybai. Gleivūnų sistematinė padėtis vis dar nepakankamai aiški, o oomicetai priskiriami Chromalveolata karalystei.

Grybų reikšmė ekosistemoje[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie grybai auga ir ant medžių

Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiuvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.

Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta „gatavomis“ organinėmis medžiagomis, vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro tipinga augalams medžiaga asparaginas. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Vadinasi grybas – sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.

Grybams būdingas savitas aromatas, spalvingumas, skiriasi dydis – visa tai lemia adaptacines savybes bei funkcijas. Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) – salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) – česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), melsvoji tauriabudė (Clitocybe odora) – anyžių. Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) skleidžia dvoką, kad prisiviliotų vabzdžių, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Grybiena taip pat išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio ir kt.).

Grybų reikšmė mityboje[taisyti | redaguoti kodą]

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augimvietė, vietovės klimatas, metų laikas ir kiti veiksniai.

Grybai turi daug vandens (84–95 %) ir nemažai blogai ar visai neįsisavinamų medžiagų – apie 4–6 % (pavyzdžiui, chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai nenusileidžia vaisiams ir daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu jie prilygsta žuvies mėsai. Suvalgius 100 g kelmučių, organizmas gauna vario ir cinko paros normą.

Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, taip pat aminorūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5 %, augalinės – 68 %, grybų – 70 %. Taigi baravyko, pievagrybio ir kai kurių kitų grybų baltymų mitybinė vertė prilygsta gyvulinės kilmės baltymams.

Mažokai juose lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurių neaptinkama augaluose. Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą.

Grybuose daug vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis nei mėsos. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.

Grybuose, ypač senuose, atsiranda maistui netinkamų, net nuodingų medžiagų: aminų, amidų, šlapalo ir kt. Dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui netinkami, nes juose yra daug chitino. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę reiktų pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nesuvirškinamos, be to, būna daug vabzdžių lervų.

Klasifikacija į maistines kategorijas[taisyti | redaguoti kodą]

Šiliniai kazlėkai auga ir Lietuvos miškuose

Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes nevisiškai ištirta grybų mitybinė vertė, ne visose šalyse tie patys valgomieji grybai vienodai gausiai auga, mėgstami, renkami, vertinami.

  • Pirmosios kategorijos grybai vertingiausi ir skaniausi: baravykas, rudmėsė, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai.
  • Antrosios kategorijos geri, bet menkesnės vertės grybai: raudonviršis, lepšė, kazlėkai, rudakepuris, grakštusis, smiltyninis baravykai, valgomasis ir dvisporis pievagrybiai, ūmėdė garduolė, piengrybis paberžis, žaliuokė.
  • Trečiosios kategorijos grybai vidutinio skanumo ir vertingumo: geltonasis baravykas, raukšlėtasis gudukas, valgomoji voveraitė, paprastasis bei vasarinis kelmučiai, tikroji, juosvoji, juodmėsė ir blunkančioji ūmėdės, juosvasis, paprastasis piengrybiai.
  • Ketvirtosios kategorijos grybai yra menkaverčiai: tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji, kvapioji stirnabudės, šalninė guotė, gličioji ir variaspalvė geltonpėdės, gluosninė kreivabudė, lelijinis baltikas, grūzdas, paliepis, rudasis piengrybis, raukšlėtasis ir čerpėtasis dyglučiai, gauruotasis mėšlagrybis.

Valgomi grybai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių (papildomai), manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Rasta 382 valgomų rūšys (Europoje – 500). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120–140 rūšių, kitos – menkavertės arba retos.

Grybai maisto pramonėje[taisyti | redaguoti kodą]

Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare – kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia, tešlą kelia tam tikri grybai, tiksliau – mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei. Jų dauginimasis laikomas gamtos stebuklu. Mielės dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga, plečiasi. Jų taip pat yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje.

Mielės (Candida albicans)

Mielių cheminė sudėtis yra tokia: vandens – 8 %, proteidų – 57 %, lipidų – 3 %, gliucidų – 25 %, mineraliniu medžiagų – 7 %. Be to, jų baltymuose yra visos amino rūgštys, reikalingos žmogaus ir gyvūno organizmui. Jose gausu vitaminų ypač B grupės, E, PP, fermentų, ir kitų vertingų medžiagų, gerinančių virškinimą, didinančių organizmo atsparumą infekcijai.

Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant pyragus išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris tam tikroje temperatūroje kelia pyrago tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.

Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio (Saccharomyces) gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys. Ypač svarbus yra alaus mieliagrybis (S.cerevisiae), vyno mieliagrybis (S.vini) ir kiti. Gamtoje taip pat yra mieliagrybių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių įvairias augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas.

Grybai medicinoje[taisyti | redaguoti kodą]

Gydomosios savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Grybų gydomosios savybės yra žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. apie tai aptinkama rašytinių žinių įvairiuose medicinos leidiniuose.

  • Pelėsių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų gautos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: tai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama ~ 30.
  • Kepurėtieji grybai terapijoje kol kas vartojami retai. Jų gydomosios savybės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų cheminių medžiagų gaminami vaistai alerginių ligų terapijai. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą.

Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, „užmuša“ rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai. Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas. Paprastoji musmirė taip pat turi nemažai vaistinių medžiagų.

Iš grybų ruošiami taip pat įvairūs arbatiniai antpilai
  • Arbatinis grybas – acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi.

Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį, kuris gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Rekomenduojama nepiktnaudžiauti, kadangi acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui.

Grybų, galinčių padidinti skystų antpilų (pavyzdžiui, arbatos, pieno) rūgštingumą, yra keletas rūšių. Jų augimo sąlygos nevienodos, bet vystymasis ir branda panašūs. Todėl ir antpilai turi labai panašų skonį.

Arbatinio grybo antpilas ruošiamas taip: gabalėlis grybienos įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.

Psichotropinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Istorinės žinios[taisyti | redaguoti kodą]

Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo (kai kur ir dabar vartoja) haliucinacijas sukeliančius grybus, aktyvuojančius jų pojūčius, sukeliančius ryškius vaizdinius, įtakojančius žmogaus elgseną ir netgi įsitikinimus. Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus netgi dievino, statė jiems statulas, net šventyklas, garbino juos. Ir dabar Gvatemaloje dar rymo didžiulės (grybo pavidalo) akmeninės skulptūros, prie kurių gilioje senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte. Senovės Kinijoje taip pat buvo garbinami atitinkami grybai.

Tyrimai[taisyti | redaguoti kodą]

Žalsvoji musmirė yra labai nuodinga

Psichikos pakitimai, įvairios sąmonės būsenos, sąlygotos tam tikrų augalų, seniai traukė grybų tyrinėtojus (mikologus). Prancūzų mikologas Eimas (R. Heim) ir amerikietis Vasonas (G. Wasson) išstudijavo paskelbtas mokslines žinias, archyvus apie Meksikos, Amerikos indėnų ritualines apeigas, rengiamas vartojant haliucinogeninius grybus. Mokslininkai taip pat dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, netgi patys valgė šių grybų.

Pakramčius ar nurijus šių grybų, maždaug po 20–40 minučių žmogaus vaizduotėje atsiranda nematyti vaizdai, reginiai, haliucinacijos. Naktį matomos visos dienos spalvos, sapnuojama praeitis, dabartis, ateitis, taip pat atsiduriama neįprastose būsenose, kurios yra nemalonios lyginant su dideliu girtumu. Tokie psichikos pakitimai trunka 2–3 valandas. Išsiblaivius, pailsėjus sugrįžtama į normalų gyvenimą.

Minėti mikologai Eimas ir Vasonas nustatė, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs nei į valgomuosius, nei į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Rastos dvi aktyvios medžiagos (psilocinas ir psilocybinas), kurios žmogaus psichiką veikia haliucinogeniškai.

Vėliau buvo ištirtos ir susintetintos kitos haliucinacijas sukeliančios medžiagos: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Šios medžiagos mažais kiekiais vartojamos psichiatrijoje.

Psichotropiniai grybai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje haliucinogeniniai grybai nėra paplitę. Psichotropinių savybių turi kai kurios Lietuvos miškų glotniagalvės (Psilocybe), musmirės. Tautosakoje yra išlikę priežodžių, liudijančių apie tokių grybų poveikį žmogaus psichikai: apie šlitinėjantį žmogų sakoma, kad jis eina, kaip musmirių apsirijęs.

Plačiau apie nuodinguosius grybus – straipsnis Nuodingieji grybai.

Grybų daroma žala[taisyti | redaguoti kodą]

Pamiršti maisto produktų likučiai po keleto dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo sklando oru. Patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Pelėsiai ne tik sugadina daug maisto produktų, bet į aplinką išskiria ir nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų; jie yra įvairių mikozių sukėlėjai.

Vienas pavojingiausių medienos gadintojų – žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans – verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybio „auka“ – spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35 % drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20–26 °C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas, kartais vadinamas namų raupsais, medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsių krūva.

Trobagrybis taip pat žaloja popierių, audinius, odą, tinką. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį vėliau persikeliama per keletą gyvenamo namo aukštų plonyčiais grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais.

Grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l–4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų – parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l–2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti 35 milijonus sporų. Vaisiakūnis dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, pelės, žiurkės ir žmogus.

Apsaugos priemonės[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbu, kad po namų grindimis būtų gera ventiliacija. Grindys neturi liestis su žeme. Mediena, naudojama namų statyboje, turi būti švari, neapkrėsta trobagrybiu. Pastebėjus trobagrybį, reikia kuo greičiau išlupti grindis (šią medieną sudeginti) ir pakeisti nauja, impregnuota mediena. Pastebėjus sugadintą tinką, reikia atidžiai nuimti jį su grybo pėdsakais ir pakeisti nauju. Pažymėtina yra ir tai, kad trobagrybis išskiria dujas, pavojingas žmogaus sveikatai. Todėl jis gali tapti ir sveikatos sutrikdymo šaltiniu.

Grybų laikymas, ruošimas vartojimui[taisyti | redaguoti kodą]

Džiovinti grybai

Pagrindinis straipsnis – Grybų apdorojimo būdai.

Laikymas[taisyti | redaguoti kodą]

Prisirinkus grybų reikia turėti omenyje, kad jie labai greitai genda, todėl rekomenduojama juos apdoroti dar tą pačią dieną. Grybus galima džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (nepervirinti!), jei vartojami švieži. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suirsta chitino, todėl jie geriau virškinami.

Juos galima laikyti esant itin žemai temperatūrai (pavyzdžiui, 5 laipsnių Celsijaus). Grybuose yra daug angliavandenių, mineralinių medžiagų, kuriomis minta bakterijos, pelėsis, vabzdžių lervos. Šiltoje, saulėtoje vietoje laikomi grybai gali greitai sugesti. Neapdorotų grybų vėsioje patalpoje nepatartina laikyti ilgiau kaip 24 valandas.

Pievagrybiai yra mėgstami Prancūzijos kulinarų

Grybai kulinarijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai naudojami kulinarijoje ruošiant įvairius patiekalus. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarijoje pripažįstama, kad būtent grybų padažai yra kvapniausi ir skaniausi.

Pasenę, netinkamai paruošti maistui gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.

Įdomu[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1718 m. prancūzų botanikas Vajanas Paryžiuje charakterizavo grybus kaip velnio padarus, ardančius bendrą gamtos harmoniją. Anot jo, grybai velnio sutverti tam, kad klaidintų botanikus.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Grybai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Pavyzdinis straipsnis Straipsnis „Grybai“ yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.