Grigorijus Rasputinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Grigorijus Rasputinas
Rasputin pt.jpg
Grigorijus Rasputinas
Gimė: 1872 m.
Mirė: 1916 m. gruodžio 30 d. (~44 metai)
Veikla: rusų valstietis ir mistikas
Commons-logo.svg Vikiteka: Grigorijus RasputinasVikiteka


 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Grigorijus Jefimovičius Rasputinas (Григорий Ефимович Распутин; apie 18721916 m. gruodžio 30 d.) – rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę (jis sirgo hemofilija) suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir dvarui. G. Rasputinas faktiškai buvo caro šeimos favoritas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Grigorijus Rasputinas su caro šeima ir guvernante

Gana daug G. Rasputino biografijos detalių sparčiai diskutuojamos ir nėra tiksliai žinomos, yra daug kontroversijų. Tiksli mistiko gimimo data irgi nėra žinoma, skirtingi biografai nurodo labai įvairiai. Labiausiai tikėtina, kad jis bus gimęs tarp 1863 ir 1873 metų. Gimė kaip Grigorijus Jefimovičius Novychas (Григорий Ефимович Новых) Pokrovskojės kaime netoli Tiumenės (tuometinėje Tobolsko gubernijoje, Sibire).

Nors ir lankęs mokyklą, Grigorijus Novychas buvo beraštis, tačiau pasižymėjo dideliu palaidumu ir ištvirkimu, todėl jis ėmė vadintis Rasputinu (rus. распутный – palaidas, ištvirkęs). 18 metų atsivertė į religiją ir galiausiai nuėjo į Verchoturjes vienuolyną (Верхотурский монастырь), kuriame įsitraukė į flagelantų (save plakančių, rus. хлысты) sektą. Vėliau jis sutiko šventąjį Makarijų, kuris turėjo didelės įtakos G. Rasputino pažiūroms. G. Rasputino manymu, flagelantų doktrinos esmė – kad „šventąją beaistrybę“, lemiančią artumą prie Dievo, galima pasiekti tik tuomet, kai po ilgų ištvirkavimo parų apima lytinis (seksualinis) nuovargis. Taigi Rasputinas netapo vienuoliu. Jis sugrįžo į gimtąjį Pokrovskojės kaimą, kur 1889 m. vedė Proskoviją Fiodorovną ir su ja susilaukė 3 vaikų (dar vienas G. Rasputino vaikas buvo ne jos). Tačiau santuoka nesustabdė G. Rasputino – jis ir toliau keliavo, 1901 m. kaimą paliko kaip piligrimas (rus. странник), buvo Atono kalno vienuolyne Graikijoje, aplankė Jeruzalę, o gyveno iš valstiečių gaudamas maisto ir reikmenų. Palaipsniui jis įgavo stareco (rus. старец – save skelbiantis šventuoju) reputaciją, kadangi gebėjo gydyti ligonius ir numatyti ateitį.

Po ilgų klajonių G. Rasputinas 1903 m. atvyko į Sankt Peterburgą, kur jį sutiko Sankt Peterburgo religinės akademijos inspektorius Teofanas ir Saratovo vyskupas Hermogenas. Tuo metu caro dvare irgi ėmė populiarėti mistika ir okultizmas, todėl G. Rasputinas – susivėlęs netvarkingas ir purvinas keliauninkas su žibančiomis akimis ir tariamai turintis ypatingų gydymo galių – buvo gana šiltai sutiktas. 1905 m. jis buvo pristatytas caro šeimai, o 1908 m. Nikolajus II su žmona pakvietė į caro rūmus dėl to, kad caraičiui Aleksejui (jauniausiam caro šeimos vaikui) paūmėjo hemofilija (kurią jis paveldėjo iš savo prosenelės karalienės Viktorijos) ir prasidėjo kraujavimo protrūkis. G. Rasputinui pavyko sumažinti caraičio kančias (gali būti, kad hipnozės būdu), o išvykdamas iš rūmų jis įspėjo tėvus, kad tiek caraičio, tiek ir visos dinastijos likimas neatšaukiamai priklausąs nuo paties G. Rasputino; nuo tada, manoma, prasidėjo dešimtmetis, kai G. Rasputinas turėjo daug įtakos caro šeimai ir valstybės reikalams.

Prieš caro šeimą G. Rasputinas stengėsi atrodyti kuklus ir šventas valstietis. Tačiau už dvaro rūmų jis sugrįždavo į ištvirkusį ir palaidą gyvenimą. Pamokslaudamas, kad fizinis sąlytis su juo turįs valantį ir gydantį poveikį, jis prisiviliodavęs daug meilužių ir net gundydavęs kilmingas moteris. Kai šitoks G. Rasputino elgesys tapo žinomas pačiam carui, pastarasis atsisakė tikėti tokiomis kalbomis ir vis dar buvo įsitikinęs, kad G. Rasputinas yra tiesiog šventasis, o tuos, kurie kaltino G. Rasputiną ar pasakodavo apie jo negražų elgesį, išsiųsdavo į tolimus šalies regionus arba visiškai atimdavo svarbias pozicijas, kurias jie užimdavo.

1911 m. G. Rasputino elgesys tapo masiniu skandalu. Tuometinis premjeras P. Stolypinas carui nusiuntė ataskaitą apie G. Rasputino elgesį, ir nors caras išvijo G. Rasputiną iš rūmų, tačiau po kelių mėnesių carienė Aleksandra jį vėl sugrąžino. Nikolajus II, nenorėdamas pakenkti savo žmonai ir sūnui, kuriems G. Rasputinas turėjo akivaizdžiai teigiamą poveikį, nusprendė nekreipti dėmesio į pasakojimus apie būtus ir nebūtus G. Rasputino darbus ir jo reputaciją liaudyje.

Valdžios caro rūmuose viršūnę G. Rasputinas pasiekė po 1915 metų. I pasaulinio karo metu caras ėmėsi asmeniškai vadovauti savo armijai (1915 m. rugsėjis), nuėjo su kariuomene į frontą, o žmoną Aleksandrą paliko tvarkyti šalies vidaus reikalų, tuo tarpu kai G. Rasputinas buvo pagrindinis jos patarėjas. Jis susitikdavo su bažnyčios hierarchais, parinkdavo ministrus (neretai – stokojančius kompetencijos oportunistus), jo sprendimai kartais neigiamai atsiliepdavo ir karo prasme. Nors G. Rasputinas ir nepalaikė jokios politinės partijos ar grupuotės, jis buvo aršioje opozicijoje bet kam, kas priešinosi autokratijai ar jo sprendimams.

Iki 1916 m. buvo bandyta kaip nors apsaugoti Rusiją nuo G. Rasputino, kaip nors jį pašalinti. Galų gale, ultrakonservatorių grupė, kuriai priklausė ir princas Feliksas Jusupovas (caro dukterėčios vyras), Vladimiras Puriškevičius (dūmos narys) ir didysis kunigaikštis Dmitrijus Pavlovičius (caro pusbrolis), ėmėsi suokalbio siekdami pašalinti G. Rasputiną ir išgelbėti monarchiją nuo tolesnio skandalo. Gruodžio 29-30 d. (senuoju stiliumi – gruodžio 16-17 d.) naktį F. Jusupovas pasikvietė G. Rasputiną į savo namus, kuriuose jį vaišino užnuodytais pyragaičiais ir vynu. Nepaisant nuodų, G. Rasputinas nemirė, todėl įtūžęs F. Jusupovas į jį šovė. Nors G. Rasputinas ir nukrito, tačiau paskui jis sugebėjo pabėgti į dvaro kiemą, kur V. Puriškevičius vėl jį pašovė. Tuomet žudikai jį surišo ir įmetė į ant Nevos ledo buvusią eketę, kur G. Rasputinas galiausiai mirė paskęsdamas.

Ši žmogžudystė tik pastiprino carienės Aleksandros principą išlaikyti autokratinį valdymą, tačiau po kelių savaičių revoliucija caro režimą nuvertė.