Gregorio Allegri

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gregorijaus Alegrio portretas

Gregorijus Alegris (it. Gregorio Allegri, 1582 − 1652 m. vasario 17 d.) – italų dainininkas ir kompozitorius. Pagarsėjęs vienu žinomiausių renesanso muzikos kūrinių „Miserere“.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gregorijus Alegris gimė 1582 m. Romoje. Vėliau buvo spekuliuota, kad jis esą buvo kilęs iš žymaus renesanso dailininko Antonijo Alegrio Koredžo giminės. Šiuo metu nustatyta, kad ši versija neturi pagrindo. Gregorijaus giminė buvo kilusi iš Milano. Gregorijus Alegris anksti buvo apmokytas choro berniuku. 1604 m. jis įstojo dainuoti tenoru San Luigi dei Francesi bažnyčios chore. Bažnyčios choro vadovu buvo žymus Romos kompozitorius Giovanni Maria Nanino, iš kurio Gregorijus išmoko kurti muziką senu Nanino mokytojo, žymiojo renesanso kompozitoriaus Palestrinos kontrapunkto metodu.

1607 − 1621 m. Gregorijus Alegris dainavo ir kūrė muziką Fermo miesto katedros, po to − Tivolio katedros choruose. Jo brolis Domenico Allegri irgi tapo garsiu dainininku. 1618-19 m. Gregorijus Alegris publikavo 2 tomus koncertų 5 balsams, 1620-21 m. − du tomus motetų 6 balsams. 1629 m. gruodžio 6 d. Gregorijus Alegris įstojo dainininku į popiežiaus Urbono VIII-ojo chorą, kuriame dainavo iki gyvenimo pabaigos. Urbonas VIII-asis pats pakvietė Gregorijų į atsilaisvinusią chore vietą. 1630-ųjų dešimtmetį sukūrė savo garsųjį kūrinį „Miserere“, kuris nuo to laiko buvo atliekamas kiekvienais metais popiežiaus choro Šventąją savaitę. Gregorijus Alegris parašė 5 mišias, 2 Jeremijo apraudojimo varijantus, specialiai pritaikytus Siksto koplyčios akustikai. Vėlesniu gyvenimo periodu dar parašė motetų. Gregorijus Alegris mirė 1652 m. vasario 17 d. Romoje. Palaidotas Santa Maria in Vallicella bažnyčioje.

Miserere[taisyti | redaguoti kodą]

Miserere“ (piln. „Miserere mei, Deus“, liet. „Pasigailėk manęs, Viešpatie“) yra neabejotinai garsiausias Gregorijaus Alegrio kūrinys ir, tikriausiai, vienintelis dėl kurio jis žinomas. Sukurtas baroko epochoje „Miserere“ yra vienu garsiausių vėlyvojo renesanso polifoninės muzikos pavyzdžių. Tai aiškinama tuo, kad popiežiaus choras buvo ypač konservatyvus ir Gregorijus Alegris, anksčiau kūręs barokines kompozicijas, buvo priverstas kūrinius, atliekamus Siksto koplyčioje, kurti renesanso muzikos korifėjo Palestrinos dvasioje. Kūrinys sukurtas Vulgatos 51 psalmės motyvais (pagal graikišką numeraciją − 50-os psalmės). Psalmė, spėjama, sukurta apie 1638 m., pirmąkart užrašyta 1661 m.(MSS 205 ir 206 manuskriptai Vatikano bibliotekoje).

Miserere“ yra parašytas dviem chorams: 5 balsų ir 4 balsų. Abiejų chorų partijos atskiriamos homofoniniu motyvu. Chorų kupletai pakartojami 4 kartus, o 5-ojo gale abiejų chorų melodijos susilieja suformuodamos kūrinio finalą.[1]Miserere“ tikriausiai garsiausias ir geriausiai atpažįstamas fragmentas yra mažojo choro kupleto aukštąja C nata vienu balsu atliekamas motyvas. Tik atlikta Siksto koplyčioje „Miserere“ padarė didžiulį įspūdį. Teigiama, kad pagrindinis „Miserere“ įspūdingumo akcentas slypi jo atlikime, o ne notacijoje. Popiežius uždraudė kitiems kopijuoti „Miserere“ grąsindamas ekskomunikacija. „Miserere“ buvo išskirtinai atliekama Siksto koplyčioje 2 kartus Šventąją Kalėdų savaitę. Nepaisant draudimų iki 1770 m. buvo žinomi 3 oficialūs kūrinio užrašymai už Vatikano sienų. Vienas priklausė Portugalijos karaliui, antras − kompozitoriui ir pedagogui Padre Giovanni Battista Martini (1706-1784), trečias buvo imperatoriškojoje bibliotekoje Vienoje.

Viena istorija byloja, kad imperatoriaus Leopoldo I-ojo prašymu popiežius leido „Miserere“ kopiją pasiųsti į Vieną tam, kad ją būtų galima atlikti imperatoriaus koplyčioje. Tačiau atliktas kūrinys nepaprastai nuvylė publiką. Imperatorius Leopoldas I-asis pamanė, kad buvo atsiųstas visai kitas kūrinys ir pasiskundė popiežiui. Popiežius nušalino Siksto koplyčios choro kapelmeisterį, kuriam buvo patikėjęs užrašyti „Miserere“. Kapelmeisteris bandė įtikinti popiežių, kad kūrinio vertė yra atlikime, kurio tiesiog nesugeba pakartoti kiti chorai. Kapelmeisteris vyko į Vieną išdėstyti reikalo imperatoriui. Jo misija buvo sėkminga ir jis buvo vėl priimtas atgal į savo postą.

Kita garsi istorija apie „Miserere“ įtraukia Mocartą. 1769 m. Mocartas, tuomet 12-os metų amžiaus, keliavo į Italiją ir atvyko į Romą kaip tik „Miserere“ atlikimo metu. Pirmą kartą, trečiadienį išgirdęs kūrinį Siksto koplyčioje Mocartas esą užrašė visas jo natas iš klausos ir penktadienį grįžo išklausyti „Miserere“ antrą kartą tam, kad pataisytų kelias vietas. Po to Mocartas 1770-ųjų rugpjūtį Bolonijoje susitiko su Pedro Martini ir su anglų muzikos istoriku Charles Burney, kuris esą nurašė Mocarto „Miserere“ varijantą. Tikrieji faktai nežinomi. Mocarto užrašytasis varijantas neišliko. Spekuliuojama, kad Mocartas iš tikro jau anksčiau buvo susipažinęs su „Miserere“ ir Charles Burney kopiją galėjo gauti iš kitų šaltinių. Kaip ten bebūtų, 1771 m. pabaigoje Charles Burney publikavo „Miserere“ Londone, tokiu būdu atskleisdamas tuo metu legendiniu jau virtusio kūrinio paslaptį plačiajai visuomenei. Visgi, Charles Burney publikavo tik natas, be specialių ornamentuočių (abbellimenti), kurios padėdavo teisingai atlikti kūrinį. Šiuolaikinė „Miserere“ versija yra daugelio vėlesnių ornamentuočių užrašymų ir perrašymų pasekmė, įskaitant ir garsiąją aukštąją C natą. Kaip „Miserere“ buvo iš tikro atliekama Siksto koplyčioje, tikriausiai liks nežinoma.[2]

Tarp „Miserere“ įrašų tikriausiai garsiausas yra The Tallis Scholars 1980 m. Mertono koledžo koplyčioje Oksforde[3] įrašyta versija (įrašas įtrauktas tarp 50 geriausių visų laikų klasikinės muzikos įrašų „BBC Music Magazine“).[4]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. © 1980, rev. 1990 Peter Phillips
  2. 2013 Ben Byram-Wigfield
  3. The Tallis Scholars. The Best of the Renaissance. Philips Classic 289 462 862-2. - 1999.
  4. BBC-Music-Top-50

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Gregorio Allegri – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka