Gražina Daunoravičienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gražina Daunoravičienė (g. 1955 m. birželio 14 d. Vilniuje) – Lietuvos muzikologė, humanitarinių mokslų daktarė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos lauretė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skulptoriaus L. Žuklio duktė. Mokėsi Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. 1978 m. baigė Lietuvos konservatorijos J. Gaudrimo klasę. 1990 m. apgynė disertaciją „Muzikos žanras ir žanrų sąveikos problema šiuolaikinėje muzikoje“, menotyros kandidatė.[1]

19781980 m. dirbo Lietuvos televizijos Muzikos redakcijoje. Nuo 1979 m. Lietuvos konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dėstytoja, nuo 1993 m. docentė, 19982003 m. Muzikos teorijos katedros vedėja. 1987–1989 m. gyveno Alžyre, Tiareto mieste.

19831984 m. ir 19891990 m. stažavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje pas J. Cholopovą. 1993 m. baigė muzikos analizės specialųjį kursą Mocarteumo Vasaros akademijos kursuose Zalcburge, 1996 m. stažavo, dirbo mokslinį ir pedagoginį darbą Vokietijoje, 2002 m. stažavo Oksfordo universiteto Muzikologijos fakultete.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiria muzikos žanrų (genotipų) bei muzikos formos teorijos klausimus XX a. muzikoje, kompozicinių technikų tendencijas šiuolaikinėje lietuvių muzikoje. Paskelbė mokslinių darbų Lietuvoje ir užsienyje. Jos iniciatyva pradėta leisti žurnalas „Lietuvos muzikologija“, knygų serija apie šiuolaikinius lietuvių kompozitorius.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Feliksas Bajoras: Viskas yra muzika, sudarytoja, 2002 m.
  • Muzikos kalba: Viduramžiai – Renesansas. I dalis, sudarytoja ir mokslinė redaktorė, Vilnius, Mokslų akademijos leidykla, 2003 m.
  • Muzikos kalba: Barokas. II dalis. Studijų vadovas, 2008 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. GRAŽINA DAUNORAVIČIENĖ Archyvuota kopija 2007-05-15 iš Wayback Machine projekto.
  2. Gražina Daunoravičienė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 535 psl.