Gonzalo Guerrero

Gonsalas Gereras (taip pat dar žinomas kaip Gonsalas Marineras, de Aroka ar de Arosa; g. apie 1470 m. Palose, Ispanijoje – 1536 m. rugpjūčio 13 d.) buvo jūreivis, pirmasis europietis, ispanas, tapęs ikikolumbinės majų civilizacijos nariu ir susilaukęs pirmųjų istorijoje metisų vaikų (indėniškos kilmės palikuonių).

Po laivo katastrofos ties Jukatano pusiasaliu, Gereras buvo paimtas įkaitu vietinių majų, tačiau ilgainiui, gyvendamas jų tarpe, paprastas jūreivis tapo gerbiamu ir tituluotu indėnų kariu.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1511 metais, su penkiolika kitų įgulos narių plaukdamas iš Panamos į Santo Domingą, Gereras patyrė laivo katastrofą. Iš sudužusio laivo išsigelbėjo visi jo keliautojai ir maždaug dvi savaites gelbėjimosi valtimis plaukė pasroviui Jukatano pusiasaliui, kol pasiekė dabartinės Kintana Ro krantus. Ten juos iškart sučiupo pakrantėje gyvenantys vietiniai majai.

Keli įgulos nariai beveik iš karto buvo paaukoti, kiti įkalinti. Šiems pavyko pasprukti, tačiau juos ir vėl sugavo kiti majų valdovai. Galų gale apie 1519-uosius metus, kai Ispanijos sosto įgaliotas konkistadoras Hernanas Kortesas pradėjo Meksikos užkariavimą, gyvi išliko tik du ispanai: Gonsalas Gereras, tapęs žinomu ir gerbiamu majų kariu bei gavęs Čektumalos kasiko titulą, ir Cheronimas de Agilaras. Gereras buvo vedęs turtingą majų moterį ir turėjo tris pirmuosius metisų kilmės vaikus.

Iš Kubos atvykęs į Kosumelį, Kortesas išgirdo gandus apie du ispanus, laisvai gyvenančius indėnų tarpe, ir per majų pasiuntinį į žemyną jiems nusiuntė kvietimą prisidėti prie rengiamo Naujojo pasaulio užkariavimo. Agilaras iš karto sutiko ir, kartu su garsiąja Dona Marina, tapo vertėju iš indėnų kalbos. Agilaras bandė įkalbėti Gererą prisidėti prie Korteso siekių ir, kai nepavyko, net apeliavo į krikščionių tikėjimą, kurį Gereras kaip ispanas priėmė, tačiau pastarasis nė už ką nesutiko palikti šeimos ir paslapčia išduoti draugų^[1]. Šiais laikais įvairūs istorikai savo šaltiniuose mini, esą Gereras per aštuonerius metus jau buvo tiek dvasiškai, tiek kultūriškai įsiliejęs į indėnų gretas ir per daug pripratęs prie jų gyvenimo, todėl niekuomet (pasak Bernalio Diaso del Kastiljo, net ir pripažinęs prigimtinę krikščionybę) nebūtų jų išdavęs ir palikęs, ir iki galo kovotų už vietinių indėnų laisvę.

Sužinojęs, kad Gereras yra Čektumalos gynybos vadas, vienas iš Korteso leitenantų Franciskas de Montechas jam išsiuntė ilgą laišką, kuriame bandė įkalbėti jį prisijungti prie Korteso armijos: Montechas Gererui nuolaidžiai įsiteikinėjo, bet taip pat ir demagogiškai reikalavo prisiimti atsakomybę už krikščionių tikėjimą, neišduoti krikščionybės ir ispanų „barbarams“. Montechas Gererui pasiūlė savo draugystę ir asmeninį palankumą prieš ispanų karūną bei neliečiamumą. Gereras maloniai atsakė^[2], bet iš tikrųjų, tuo tarpu, kai ispanai žengė žemyno gilumon, slapčia įspėjo majus ir ėmė ruoštis kovai su įsibrovėliais iš Senojo žemyno. Jis vadovavo majų pulkams kovose prieš tokius stiprius Korteso leitenantus kaip Pedras de Alvaradas ir Panamos gubernatorių Pedrariją Davilą. Vienas pagrindinių Alvarado tikslų per Hondūro kampaniją ir buvo sučiupti Gererą.

Apie Gonsalo Gerero žūtį 1532 metais pranešė Montecho leitenantai Avila ir Luchonas. 1536 m. rugpjūčio 14 d. Andreso de Cerecedos laiške Ispanijos karaliui minima apie tų pačių metų birželį įvykūsį mūšį tarp Pedro de Alvarado ir vietinio hondūriečių valdovo Kikumbos, po kurio, mūšio lauke, rastas keistai atrodančio, išsitatuiravusio ir nuogo, bet ne indėno, o ispano, kūnas. Pasak Cerecedos, minėtasis ispanas metų pradžioje į Kikumbos valdytą Tikamajos miestą iš Čektumalos atplaukęs su penkiasdešimčia karo kanojų, kad pastarajam padėtų apsiginti nuo ispanų. Ir nors laiške nužudytąjį Cereceda vadina Gonsalu Aroka, didžioji dauguma dabartinių istorikų neabejoja, jog tai buvęs Gereras.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki šių dienų nėra išlikę nei vieno Gonsalo Gerero rašytinio šaltinio, tiesioginių įrodymų, jog toks žmogus išties gyveno, priėmė ikikolumbinės indėnų civilizacijos papročius ir kovėsi šalia jų prieš užkariautojus. Cheronimas de Agilaras pasakojo, kad tuokart majai jį sučiupo kartu su Gereru. Kortesas su pastaruoju per pasiuntinį apsikeitė laiškais, tačiau akis į akį nesusitiko. Bernalis Diasas del Kastiljas, per užkariavimą keliaudamas kartu su Kortesu, jokių naujų šaltinių, daugiau liudijančių apie Gerero buvimą, nepateikia, išskyrus jau turimus konkistadoro užrašus, laiškus ir užkariavimo metraščius. Cereceda Gerero lavoną surado Hondūro mūšio lauke, tačiau tiesiogiai su juo niekada nebendravo ir rašydamas karaliui laišką apie ilgai ieškoto karūnos išdaviko mirtį, rėmėsi tik jau žinomais faktais apie Gererą ir savo bei aplinkinių prielaidomis. Tiesioginiai ispanų bandymai aprašyti užkariavimo eigą kronikose užbaigti tik XVI a. pab. – XVII a. pr. Gonsalas Gereras paminėtas Oviedo ir Hereros šaltiniuose, tačiau jie net labiau netikslesni negu dabartinių autorių darbai.

Taigi dėl visų išvardintų priežasčių, kai kuriems rašytojams ir istorikams, Gonsalas Gereras bei jo egzistavimas tapo abejotinu ir dar tebesprendžiamu klausimu. Yra Meksikos komiksų rašytojų ir netgi rimtų istorikų, kurie Gererą vaizduoja kaip satanistišką XVI a. ispanų figūrą, indėnų kulto garbintoją arba moderniosios Meksikos įkūrėją. Dar kiti teigia, neva Gereras išvis tebuvo Agilaro vaizduotės vaisius, sukurta asmenybė, norint įrodyti jo paties ištikimybę Kortesui, Ispanijos karūnai ir krikščionybei.

Moksliškesnis, nors ne tiek tedaugiau vertinamas tarp istorikų, šių laikų istorikės rašytojos šaltinis daro išvadą, kad nors ir yra pirminių bei antrinių, t. y. netiesioginių, apybraižų, aprašančių Gerero istoriją kolonijiniais laikais, šiomis dienomis tarp paprastų žmonių jis tapo politine ir literatūrine ikona, ir iš istorinio konteksto įgavo nacionalinio mito pobūdį; kronikininkams Gereras patiko, nes nacionalinėje plotmėje tapo puikiausiu pavyzdžiu, įkūnijančiu išankstinį paslaptingą tautinį ir kultūrinės dvasios ryšį, siejantį Europos kolonizatorius ir Amerikos vietinius gyventojus^[3]. Be jokios abejonės, daugeliu atvejų remiantis minėtomis istorinėmis apybraižomis, aprašančiomis Gererą, mokslininkams nebelieka beveik jokių klausimų dėl Gerero gyvenimo ir, tuo labiau, paties jo egzistavimo XVI a., nors autorės istorikės Rozos M. Meler esė išdėstytos mintys nacionalinio folkloro pagrindu yra labiausiai pripažįstamos ir, jei nebūtų jokių pirminių patikimų šaltinių apie Gerero gyvavimą, labiausiai tikėtinos.

Iš kitų darbų, aprašančių Gerero gyvenimą, visiškai remiantis jau esančiais šaltiniais (pvz., apie tris Gerero ir indėnės vaikus), geriausiu tebelaikomas Eugenijaus Agiro darbas „Gonzalo Guerrero: Novela historica“ (liet. Gonsalas Gereras: istorinė novelė), išleistas 1980 metais Meksikoje. Kūrinys tapo nacionaliniu bestseleriu ir 1981 m. laimėjo Tarptautinės Paryžiaus Akademijos sidabro medalio apdovanojimą. Kitą populiaresnę knygą apie Gerero ir Agilaro gyvenimus ir jų reikšmę XVI a. istoriniame kontekste, 1999 metais parašė ir Meksikoje išleido Alanas Klarkas; jo darbas pavadintas „Guerrero and Heart's Blood“ (liet. Gereras ir širdies kraujas).

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Ispaniškai: „Hermano Aguilar, yo soy casado y tengo tres hijos. Tienenme por cacique y capitán, cuando hay guerras, la cara tengo labrada, y horadadas las orejas. ¿Que dirán de mi esos españoles, si me ven ir de este modo? Idos vos con la bendición de Dios, que ya veis que estos mis hijitos son bonitos, y dadme por vida vuestra de esas cuentas verdes que traeis, para darles, y diré, que mis hermanos me las envían de mi tierra.“
Lietuviškai: „Broli Agilarai, aš esu susituokęs ir turiu tris vaikus, kurie mano, jog aš esu valdovas, ir laiko mane kariu. Mano veidas išpieštas tatuiruotėmis, ausyse įverti auskarai. Ką pasakytų ispanai, mane šitokį pamatę? Eik ir telaimina tave Dievas, nes tu pamatei, kokie gražūs mano vaikai. Prašau, duok man keletą tų karoliukų (rožančių – aut. past.), kuriuos atsinešei su savimi ir perdavęs juos savo vaikams aš pasakysiu, jog juos man atsiuntė mano broliai iš gimtosios šalies.“
Be abejo, nors Agilaras tarp indėnų buvo laisvas, jų pačių požiūris į jį nebuvo labai teigiamas. Tai paliudija Gerero žmonos Zazil Ha atsakymas jam, kai šis pakviečia Gererą palikti žmoną su vaikais ir išvykti pas užkariautoją Kortesą: „Kodėl šis vergas atvyko čia išsivesti mano vyro? Keliauk sau ir daugiau su juo nešnekėk.“ Agilaras, ne taip kaip Gereras, tarp indėnų neužėmė jokios aiškios padėties ir nepaisant to, jog buvo bendrakeleiviai, jo su Gereru nesiejo draugystės ryšiai; galbūt tik išlikęs tautinio tapatumo jausmas.
↑ Atsakydamas į Montecho laišką, Gereras kitoje jo pusėje užrašė: „Nesvarbu, jog turiu indėnę žmoną ir su ja suturėjau tris vaikus, aš prisimenu Dievą, ir jūs, sere, bei ispanai visuomet būsite mano draugai.“
↑ Rose-Anna M. Mueller. From Cult to Comics: The Representation of Gonzalo Guerrero as Cultural Hero in Mexican Popular Culture, A Twice-Told Tale: Reinventing the Encounter in Iberian/Iberian American Literature and Film. University of Delaware Press, 2001.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gonzalo Fernández de Oviedo. Historia General y Natural de las Indias, Book XXXII, Chapter VI. Madridas, 1851.
Robert S. Chamberlain. Conquest and Colonization of Yucatan 1517–1550. Vašingtonas, 1947.
Bernal Díaz del Castillo. Historia Verdadera de la Conquista de la Nueva España. Madridas, 1992.
J. Ignacio Rubio Mañé. Archivo de la historia de Yucatán, Campeche y Tabasco, 3 vols. Meksikas, 1942.
Alan Clark. Guerrero & Heart's Blood. 1990.
Walter F. Morris. Living Maya. 1990. ISBN 0-8109-2745-4
Santiago Juan-Navarro, Theodore Robert Young. A Twice-Told Tale: Reinventing the Encounter in Iberian/Iberian American Literature and Film. University of Delaware Press, 2001. ISBN 0-87413-733-0

[1] Ispaniškai: „Hermano Aguilar, yo soy casado y tengo tres hijos. Tienenme por cacique y capitán, cuando hay guerras, la cara tengo labrada, y horadadas las orejas. ¿Que dirán de mi esos españoles, si me ven ir de este modo? Idos vos con la bendición de Dios, que ya veis que estos mis hijitos son bonitos, y dadme por vida vuestra de esas cuentas verdes que traeis, para darles, y diré, que mis hermanos me las envían de mi tierra.“
Lietuviškai: „Broli Agilarai, aš esu susituokęs ir turiu tris vaikus, kurie mano, jog aš esu valdovas, ir laiko mane kariu. Mano veidas išpieštas tatuiruotėmis, ausyse įverti auskarai. Ką pasakytų ispanai, mane šitokį pamatę? Eik ir telaimina tave Dievas, nes tu pamatei, kokie gražūs mano vaikai. Prašau, duok man keletą tų karoliukų (rožančių – aut. past.), kuriuos atsinešei su savimi ir perdavęs juos savo vaikams aš pasakysiu, jog juos man atsiuntė mano broliai iš gimtosios šalies.“
Be abejo, nors Agilaras tarp indėnų buvo laisvas, jų pačių požiūris į jį nebuvo labai teigiamas. Tai paliudija Gerero žmonos Zazil Ha atsakymas jam, kai šis pakviečia Gererą palikti žmoną su vaikais ir išvykti pas užkariautoją Kortesą: „Kodėl šis vergas atvyko čia išsivesti mano vyro? Keliauk sau ir daugiau su juo nešnekėk.“ Agilaras, ne taip kaip Gereras, tarp indėnų neužėmė jokios aiškios padėties ir nepaisant to, jog buvo bendrakeleiviai, jo su Gereru nesiejo draugystės ryšiai; galbūt tik išlikęs tautinio tapatumo jausmas.

[2] Atsakydamas į Montecho laišką, Gereras kitoje jo pusėje užrašė: „Nesvarbu, jog turiu indėnę žmoną ir su ja suturėjau tris vaikus, aš prisimenu Dievą, ir jūs, sere, bei ispanai visuomet būsite mano draugai.“

[3] Rose-Anna M. Mueller. From Cult to Comics: The Representation of Gonzalo Guerrero as Cultural Hero in Mexican Popular Culture, A Twice-Told Tale: Reinventing the Encounter in Iberian/Iberian American Literature and Film. University of Delaware Press, 2001.

[1]

[2]

[3]