Goža

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bangų goža

Goža – bangų lūžimas ruožais seklioje jūros ar ežero priekrantėje. Tokių lūžtančių bangų virtinės vadinamos guožomis. Guožų gausa priklauso nuo dugno nuolydžio ir vėjo – kuo mažesnis nuolydis ir stipresnis vėjas, tuo daugiau guožų. Baltijos pajūryje štormo metu susidaro 4-5 guožų ruožai.[1]

Pagrindiniai terminai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Sugožimas (bmūša) – bangų lūžimas gilioje jūros, vandenyno ar ežero priekrantėje atsitrenkus į kranto skardį-klifą.
  • Kritinis gylis – gylis kuriame banga gožta, jis yra lygus 1,3 bangos aukščio.
  • Skardis-klifas – uolinis jūros ar ežero skardis arba status šlaitas, susidaręs dėl abrazijos (mūšos veiklos).
  • Bangos ketera – tai bangos viršutinė dalis.
  • Bangos transformacija – bangos parametrų kitimas, sklindant jai virš nuožulnaus seklėjančio dugno kranto link.
  • Bangos aukštis – aukščio skirtumas tarp bangos keteros ir klonio žemiausio taško. Žymimas raide „H“.
  • Gožos zona – tai vieta vandens telkinyje kur vyksta bangų goža.
  • Sėklius – seklioje jūros priekrantėje, dugne, išilgai kranto nutįsę smėlio, žvyro arba gargždo gūbriai.

Gožos vietos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Labai stačios pakrantės. Tai kranto linija su stačiu kranto profiliu ir dideliu vandens gyliu palei krantą. Bangos gali atsimušti nuo kranto nesugožusios arba goži tiesiai prieš klifą ar vertikalią struktūrą. Kartais bangos gožta atsimušusios nuo klifo ar kito vertikalaus paviršiaus.
  • Vidutiniškai nuožulnūs paplūdimiai. Tai kranto linija su vidutinio nuožulnumo krantu i>0,05 kuris dažniausiai sudarytas iš stambaus žvyro. Bangos gožta prie kranto, ir labai retais atvejais atsispindi nuo kranto.
  • Švelniai nuožulnūs paplūdimiai. Tai kranto linija su mažai nuožulniu krantu, i=0,01-0,02, tokioje pakrantėje banga gožta prie pat kranto su daug mažesne jėga negu prieš tai išvardytuose vietos.
  • Paplūdimiai su sėkliais. Tai kranto linija su mažai nuožulniu krantu, i=0,01-0,02, tokioje pakrantėje banga gožta keletą kartų, pirmus kartus gožta prieš sėklių, tada susiformuoja daug mažesnė banga ir gožta prie pat kranto.
Bangų goža laboratorijoje

Gožos tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Bangos, pasiekusios kranto zoną, dėl mažėjančių jūros gylių patiria pokyčių: keičiasi jų išorinė forma. Bangos deformacijos ar transformacijos lygį galima apibrėžti kaip bangos aukščio (H) ir ramios jūros gylio (h) duotame taške santykį. Bangos deformacija prasideda, kai šis santykis yra lygus H/h≥0,14. Bangos transformaciją galima apibrėžti taip pat bangos aukščio ir jūros gylio santykiu, kuris lygus H/h≥0,78, šio santykio ribose vyrauja gožos zona. Taip pat bangų stebėjimais ir atliktais bandymais laboratorijoje įrodyta, kad banga lūžta ne visada vienodai, bangos lūžimui turi įtakos procesai gožos zonoje, dažniausiai tai energijos pasiskirstymas bangoje.

Egzistuoja keturi bangų gožos tipai, bet kartais išskiriama ir daugiau.

Neriamoji goža[taisyti | redaguoti kodą]

Šitas tipas formuojasi, kai dugno nuolydis didesnis negu 0,05. Bangos ketera, judėdama didesniu už pagrindą greičiu, praranda stabilumą ir tiesiog nuvirsta žemyn.[2]

Slystamoji goža[taisyti | redaguoti kodą]

Šis tipas formuojasi, kai dugno nuolydis yra 0,01-0,02, prie kranto artėdama banga pamažu deformuojasi, prarasdama savo energiją, ir gožta.[2]

Nusiliejamoji goža[taisyti | redaguoti kodą]

Šis tipas būdingesnis lėkštoms vandenynų pakrantėms. Smarkiai deformuota ir pralenkusi pagrindą yra tik pati bangos keteros viršūnė. Tuo tarpu visa banga artėja kranto link, pamažu prarasdama savo energiją kaip slystamosios gožos atveju.[2]

Kolopsuojanti goža[taisyti | redaguoti kodą]

Šis tipas taip pat būdingesnis lėkštom vandenynų pakrantėms kaip ir nusiliejamoji goža, tai tipas tarp neriamosios ir nusiliejamosios bangų gožos tipų. Bangos prieš gožimą būna su smailia ketera, o gožos metu, bangos apačia gožta, ir smailia ketera gožta kartu su bangos padu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Goža. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 646 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 Okeanai. jūros, estuarijos, Rimantas Žaromskis, Vilnius. Leidykla Debesija 1996. 293 psl.