Glikolipidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Glikolipido molekulė

Glikolipidaimembraninių lipidų molekulės su prie polinio galo prijungta monosacharido arba oligosacharido grupe.[1] Svarbi biologinių membranų sudedamoji dalis.

Glikolipidų randama visų gyvūnų ląstelių membranose, kartais ir membraniniuose organoiduose. Jie sudaro apie 5 % visų membraninių lipidų.

Sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Kaip ir fosfolipidai, glikolipidai sudaryti iš dviejų hidrofobinių uodegėlių ir polinio galo, tačiau šie dariniai šioje molekulės dalyje turi vieną ar daugiau monosacharidų grupių, o ne fosfato grupę.
Dėl savo molekulinės sandaros glikolipidai – amfipatiški dariniai ir vandeniniame tirpale sudaro dvisluoksnius junginius.

Susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Glikolipidai ląstelėse formuojami dviem etapais:

  1. Endoplazminiame tinkle susintetinamas keramidas (angl. ceramide);
  2. Goldžio komplekse prie keramido molekulės pridedama cukraus molekulė – gaunamas glikolipidas.

Vaidmuo membranose[taisyti | redaguoti kodą]

Membranose glikolipidai randami tik išorinėje ląstelės pusėje. Manoma, kad svarbiausia glikolipidų funkcija – tvirtų membraninių darinių (angl. lipid rafts), prie kurių vėliau tvirtinasi struktūriniai baltymai, sudarymas. Be to, glikolipidai apsaugo ląstelės paviršių nuo nepalankių aplinkos sąlygų, pvz., žemo pH ar virškinamųjų fermentų. Tai įmanoma dėl glikolipidų tarpusavio sąveikos, kurios dėka šie dariniai sudaro vientisą sluoksnį ant ląstelės išorinio paviršiaus, patikimai apsaugantį nuo žalingų aplinkos veiksnių.

Įkrauti glikolipidai, pvz., gangliozidai (angl. gangliosides]], padeda ląstelės paviršiuje palaikyti reikiamą krūvį, kuris dažnai turi įtakos įvairiems ląsteliniams procesams (pvz., signalo perdavimui sinapsėje).

Manoma, kad glikolipidai dalyvauja ląstelių tarpusavio atpažinimo procese. Monosacharidų grupės veikia kaip unikalios žymės, kurių dėka panašios ląstelės susiburia į audinius.

Neigiamos savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Nors glikolipidai ir labai naudingi ląstelėms, tačiau jie turi savybę bakteriniams toksinams padėti patekti į ląstelę. Pvz., gangliozidas GM1 padeda choleros bakterijos toksinui atpažinti plonosios žarnos ląsteles; dėl to šis toksinas patenka į ląstelių vidų sutrikdydamas vandens įsiurbimą – sukeliamas stiprus viduriavimas.

Gangliozidai[taisyti | redaguoti kodą]

Gangliozidai – glikolipidai su prijungta oligosacharido (polimeras iš kelių cukraus monomerų) liekana.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Alberts, Molecular Biology of the Cell, New York, Garland Science: Taylor & Francis Group