Glasso-Steagallo aktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Glasso-Steagallo aktas (angl. Glass-Steagall Act), reikalaujantis atskirti depozitų surinkimo veiklą nuo vertybinių popierių išplatinimo garantavimo (angl. underwriting) veiklos, išsilaikė ištisus 66 metus – nuo 1933-iųjų iki 1999 metų. Akto įvedimu buvo siekiama apriboti komercinių bankų apetitą rizikai, tačiau štai jau dešimtmetis, kai komerciniai bankai Amerikoje gali vertikaliai integruotis įsigydami investicinius bankus arba kurti nuosavus investicinės bankininkystės padalinius. Šį rugsėjį, krizės įkarštyje, panaikintas ir draudimas komerciniams JAV bankams tuos nuosavus padalinius finansuoti tiesiogiai, t. y. naudojantis turima kapitalo baze.

Taigi Glasso-Steagallo aktas nustojo galioti ir de facto neliko paskutinių saugiklių, Jungtinėse Valstijose atskiriančių rizikingą investicinės bankininkystės veiklą nuo palyginti saugios tradicinės komercinės bankininkystės veiklos. Štai „Merrill Lynch“ už 70% vertės buvo parduotas vienam stambiausių pasaulio bankų „Bank of America“, o kitam stambiam bankui „JPMorgan Chase“ atiteko „Bear Stearns“ investicinis bankas. Taip pat „Lehman Brothers“ Azijos ir Europos padaliniai įsigyjami „Nomura“, o „Barclays“ įsigijo pastarojo JAV padalinį.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]