Gladiatorių tipai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gladiatoriai Zliteno mozaikoje. Iš kairės: nuginkluotas pasiduodantis reciarijus, jo priešininkas sekutorius, trakas ir murmilonas, hoplomachas ir murmilonas (rodantis, jog pasiduoda), teisėjas.

Gladiatorių tipai – Romos gladiatoriai buvo skirstomi į tipus pagal naudojamą ginkluotę bei kautynių techniką.

Įvadas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmieji gladiatoriai dažniausiai būdavo karo belaisviai, todėl dalis seniausiai atsiradusių gladiatorių tipų buvo vadinami tautų, su kuriais kariavo Roma, pavadinimais – galai, samnitai, trakai. Jie būdavo ginkluoti tipiškais savo tautų ginklais. Vėliau, kai atitinkamos šalys buvo įjungtos į Romos imperiją, gladiatorių tipai buvo pervadinti (vienas ankstyvųjų politinio korektiškumo atvejų).

Buvo įprasta, kad dvikovose kaudavosi kovotojai su labai skirtingais, bet maždaug ekvivalentiškais ginklais. Paprastai gladiatoriai kaudavosi su kitais tos pačios gladiatorių mokyklos ar trupės gladiatoriais.
Kautynių metu muzikantai akompanuodavo, priderindami muzikos tempą prie kautynių tempo. Tipiški muzikos instrumentai būdavo ilgas tiesus trimitas tūba, didelis lenktas pučiamasis instrumentas lituus, forma panašus į valtorną, ir vandens vargonai. Romėnai mėgo burleskas ir pantomimas, todėl tokie muzikantai dažnai rengdavosi žvėrimis, kurie turėdavo savus pavadinimus – ursus tibicen 'lokys trimitininkas', pullus cornicen 'viščiukas, pučiantis ragą'.

Kaip ir šiuolaikiniai sportininkai, gladiatoriai užsiiminėjo reklama. Labai sėkmingi gladiatoriai prieš kautynes arenoje reklamuodavo prekes, o jų vardai buvo siejami su tam tikrais gaminiais to meto skelbimų lentose. [1]

Tyrimai, paremti teismo ekspertizės metodais[2][3], rodo, kad gladiatoriai kaudavosi griežtai pagal taisykles ir basi[4].

Gladiatorių tipai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Andabatai (andabatae, iš gr. αναβάται 'pakeltieji', kadangi jie kaudavosi raiti). Būdavo šarvuoti grandiniais šarvais kaip katafraktai ir šalmais su antveidžiais be akių skylių. Jie atakuodavo vienas kitą raiti kaip ir riteriai viduramžių turnyruose, tačiau nematydami vienas kito.
  • Bestiarijai (bestiarii 'kovotojai su žvėrimis'). Būdavo ginkluoti ietimi ar peiliu. Pradžioje bestiarijai buvo ne gladiatoriai, o kriminaliniai nusikaltėliai (noxii), pasmerkti kautis su žvėrimis taip, kad jų mirties tikimybė būtų didelė. Vėliau bestiarijai buvo labai treniruoti gladiatoriai, specializuoti kautis ietimis su įvairiais egzotiškais žvėrimis. Kovas organizuodavo taip, kad šansai žvėrims įveikti bestiarijus būtų nedideli.
  • Bustuarijai (bustuarii). Kaudavosi mirusio asmens garbei, tokios kautynės būdavo laidotuvių ceremonialo dalis.
  • Dimacherai (dimachaeri, iš gr. διμάχαιρος 'ginkluotas dviem machairomis'). Kaudavosi dviem kalavijais.[5]
  • Ekvitai (equites 'raiteliai'). Ankstyvuose aprašymuose ekvitai buvo lengvai šarvuoti gladiatoriai su žvyniniais šarvais, vidutinio dydžio kavalerijos skydais (parma equestris) ir su skrybėlės tipo šalmais be skiauterių, bet su dviem dekoratyviomis plunksnomis. Imperijos laikais jie dėvėdavo dešinįjį antdilbį (lorica manica) ir berankoves sujuostas tunikas (tuo tarpu kiti gladiatoriai paprastai kaudavosi nuogomis krūtinėmis ir be antblauzdžių). Isidoro Seviliečio laikais ekvitai jodinėdavo baltais arkliais ir savo kautynėmis atidarydavo gladiatorių pasirodymus (Origines 18.53ff.). Kautynes pradėdavo raiti sviesdami ietis hastas, po to kaudavosi pėsti gladijais. Paprastai ekvitai kaudavosi vienas su kitu.[6]
  • Esedarai (essedari 'kovos vežimų kovotojai'; iš lot. esseda 'keltų kovos vežimas'). Gali būti, kad šiuos gladiatorius į Romą iš Britanijos užvežė Cezaris. Esedarai kaip arenos kovotojai minimi daugelyje įrašų, vėlesnių kaip I a. Pieštinių liudijimų neišliko, apie jų ginkluotę bei kovos manierą nieko nežinoma.[5]
  • Galai (galli). Kaudavosi ginkluoti ietimis, gindavosi mažais gališkais skydais ir dėvėdavo šalmus.
  • Hoplomachai (hoplomachi; iš gr. οπλομάχος 'ginkluoti kovotojai'). Jie vilkėdavo dygsniuotus kelnes primenančius leginsus, galbūt lininius, ilgus antblauzdžius, kairės rankos antdilbį (manica) ir skrybėlišką šalmą, kuris galėjo būti papuoštas plunksnų pliumažu viršuje ir dviem pavienėmis plunksnomis šonuose. Būdavo ginkluoti gladijais, kumštiniais skydais iš storo bronzos lakšto (Pompėjoje išliko vienas tokio skydo pavyzdys) ir ietimi, kurią galėdavo sviesti pradėdamas kirstynes. Paprastai kaudavosi prieš murmilonus ar trakus. Manoma, kad hoplomachai galėjo atsirasti iš ankstesnio gladiatorių tipo samnitų, kai jų pavadinimą naudoti pasidarė nepatogu, nes samnitai tapo Romos sąjungininkais.[7]
  • Lakverarijai (laquerarii ' kovotojai lasais'). Manoma, kad lakverarijai buvo reciarijų variantas, jie bandydavo sukaustyti priešininką lasu (laqueus), o ne tinklu.[5]
  • Murmilonai (murmillones, iš lot. mormylos 'jūros žuvis'), juos kartais dar vadindavo galais. Murmilonas dėvėdavo šalmą su stilizuotos žuvies figūros pavidalo skiautere, antdilbį (manica), šlauniaraištį ir diržą, dešinės kojos getrą (pėdos viršų dengdavo storas vyturas) ir labai trumpą antblauzdį, su išpjova apačioje vyturui. Murmilonai kaudavosi gladijais ir aukštais pailgais legionierių tipo skydais. Jie kaudavosi prieš trakus, retkarčiais – prieš hoplomachus.[8]
  • Pegniarijai (paegniarii). Pegniarijus būdavo ginkluotas rimbu ir kuoka, o prie kairės rankos būdavo diržais pritvirtintas skydas.
  • Pregenarijai (praegenarii). Juos naudodavo gladiatorių pasirodymo pradžioje miniai įaudrinti. Pregenarijus kaudavosi mediniu kalaviju (rudis), o jų kūną saugojo audekliniai apraišalai. Jiems kaunantis lėkštės, trimitai ir vandens vargonai (hydraulis) grodavo lengvą muziką.[9]
  • Provokatoriai (provocatores 'iššūkininkai'). Jų ginkluotė vėlyvaisiais Romos respublikos ir ankstyvaisiais imperijos laikais buvo analogiška standartinei legionierių ginkluotei. Vėlyvaisiais imperijos laikais provokatorių ginkluotė pasidarė nebepanaši į karinę ginkluotę. Jie ėmė dėvėti šlauniaraiščius, diržus, ilgus kairiuosius antblauzdžius, antdilbius manica ant dešiniųjų rankų, šalmus be atbrailų ir keterų su antveidžiais ir su dviem plunksnomis šalmo šonuose. Provokatoriai buvo vieninteliai gladiatoriai, naudoję antkrūtinius (cardiophylax). Antkrūtiniai paprastai būdavo stačiakampiai, vėliau dažnai buvo pusmėnulio formos. Provokatoriai kaudavosi gladijais ir naudojo aukštus stačiakampius skydus. Kaudavosi tik su kitais provokatoriais.[10]
  • Reciarijai (retiarii 'tinklininkai'). Atsirado Augusto valdymo pradžioje. Būdavo ginkluoti kovos trišakiais, durklais ir tinklais. Vilkėdavo šlauniaraištį, kurį prilaikydavo platus diržas (balteus), kairę ranką saugojo didelė manica, dengusi ne tik ranką, bet ir petį bei kairę krūtinės pusę. Reciarijai kaudavosi nuogi, be šalmų. Retkarčiais būdavo naudojamas metalinis peties skydas galerus, saugojęs kaklą ir veido apačią. Reciarijai paprastai kaudavosi su sekutoriais, o kartais – su murmilonais.[11]
  • Rudiarijai (rudiarii). Laisvę išsikovoję gladiatoriai (gavę savo medinį kalaviją rudis), bet nutarę likti gladiatoriais, ne visi po to kaudavosi arenoje. Rudiarijai būdavo ne tik kovotojai, bet ir tapdavo treneriais, padėjėjais, teisėjais. Arenoje tebekovojusius rudiarijus paprastai mėgdavo publika, nes jie būdavo patyrę, jie gebėdavo parodyti gerą reginį.
  • Sagitarijai (sagittarii 'šauliai'). Tai buvo raitieji lankininkai, ginkluoti dvigubo lenktumo lankais ir galintys šaudyti dideliais nuotoliais.
  • Samnitai (samnites). Vienas pirmųjų sunkiai ginkluotų gladiatorių tipų, išnykęs ankstyvąjį Imperijos laikotarpį. Samnitų genčių sąjunga su Roma kariavo tris karus 326–291 m. pr. m. e. Samnitai būdavo ginkluoti trumpu kalaviju, apsaugoti ilgu stačiakampiu skydu (scutum), šalmu su pliumažu ir, atrodo, kairės kojos antblauzdžiu. Apie samnitus sakydavo, kad jiems pasisekė, nes jie turi didelius skydus ir gerus kalavijus.[12]
  • Skisoriai (scissores). Apie šį gladiatorių tipą žinoma labai mažai. Jie kovėsi labai trumpais kalavijais, kurie vadinosi scissores ir turėjo dvi geležtes, todėl priminė praskėstas žirkles (bet nesivarstančias, be ašelės). Spėjama, kad toks kalavijas buvo skirtas priešininko kalavijo geležtei sukaustyti ir po to priešininkui nuginkluoti.
  • Sekutoriai (secutores). Šie gladiatoriai buvo sugalvoti kovoms su reciarijais. Sekutoriai buvo murmilonų variantas, jie nešiojo tokius pačius šarvus ir kovėsi tokiais pat ginklais, įskaitant aukštą stačiakampį skydą ir gladijų. Tačiau jų beveik apvalus, glotnus (kad neužsikabintų tinklas) šalmas dengdavo visą veidą, tik akims buvo paliktos dvi mažos skylės. Šalmas saugojo sekutoriaus veidą nuo reciarijaus trišakio smaigalių.[13]
  • Trakai (thraces). Trakai dėvėjo tokius pačius šarvus kaip ir hoplomachai. Šalmai buvo plačiabryliai, jų skiauterių priekiai buvo papuošti stilizuoti grifonu (grifonas buvo laikomas keršto deivės Nemezidės palydovu). Naudodavo mažą apvalų ar kvadratinį skydą (parmula), o kojas saugojo du ilgi antblauzdžiai. Ginkluoti būdavo trakiškais priekin lenktais pjautuviškais falksais (falx) ar sikomis (sica). Trakų priešininkai paprastai būdavo murmilonai ar hoplomachai.[14]
  • Velitai (velites). Kaudavosi pėsti, ietimis, kurios turėjo svaidomąsias kilpas. Pavadinti pagal taip pat vadintus ankstyvosios respublikos kariuomenės dalinius.
  • Venatoriai (venatores). Specializavosi medžioti laukinius žvėris, o ne kautis su jais, kaip kad bestiarijai. Venatoriai ne tik medžiodavo, bet ir atlikinėdavo su jais triukus, pvz., kišdavo ranką į liūto nasrus, jodinėdavo kupranugariais, vesdamiesi liūtus ant pasaito ir kt. Venatoriai iš esmės nebuvo gladiatoriai, nors dalyvaudavo gladiatorių pasirodymuose.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Not Such a Wonderful Life: A Look at History in Gladiator IGN movies February 10, 2000
  2. Gladiators fought by the book New Scientist February 23, 2006
  3. Head injuries of Roman gladiators Forensic Science International Volume 160, Issue 2, Pages 207–216 July 13, 2006
  4. Roman gladiators were fat vegetarians ABC Science April 5 2004
  5. 5,0 5,1 5,2 Marcus Junkelmann, 'Familia Gladiatoria: „The Heroes of the Amphitheatre“' in The Power of Spectacle in Ancient Rome: Gladiators and Caesars, ed. by Eckart Köhne and Cornelia Ewigleben (Berkeley and Los Angeles, 2000), p. 63
  6. Junkelmann 2000, pp. 37 and 47-48
  7. Junkelmann 2000, pp. 52-53
  8. Junkelmann 2000, pp. 48-51
  9. Roman Gladiator Types UNRV History Roman Empire
  10. Junkelmann 2000, pp. 37 and 57-59
  11. Junkelmann 2000, pp. 59-61
  12. Junkelmann 2000, p. 37
  13. Junkelmann 2000, pp. 40-41 and 61-63
  14. Junkelmann 2000, pp. 51-57