Girkančių–Tyrelio miškai
56°13′ š. pl. 23°10′ r. ilg. / 56.217°š. pl. 23.167°r. ilg. Girkančių-Tyrelio miškai – miškai Joniškio raj., Akmenės raj. ir Šiaulių raj. savivaldybių teritorijoje. Plotas 9150 ha, mišku apaugę 6690 ha. Valstybinės reikšmės miškų 80 %.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Girkančių-Tyrelio miškai priklauso Joniškio miškų urėdijai, Mikaičių ir Beržėnų girininkijoms, Mažeikių miškų urėdijai, Kruopių girininkijai ir Šiaulių miškų urėdijai, Piktuižių girininkijai. Sudaro Paliesės, Gerkiškių, Girkančių, Tyrelio, Beržėnų, Laumakių ir Kulmeidžių miškai. Masyvas puslankiu apie 27 km ištįsęs iš rytų į vakarus. Miškų šiaurės vakarų dalyje teka Lielupės intakas Švėtė. Iš Mūšos tyrelio pelkės išteka Švėtės intakai Juodupė ir Juodupis. Rytinėje dalyje per Girkančių-Tyrelio miškus teka Mūša ir jos intakai Kūra, Einautas, Noruta. Vakarinėje dalyje iš Karniškių ir Girkančių aukštapelkės išteka Šventupys su intaku Gerve. Visi upeliai reguliuoti, didžioji masyvo dalis nusausinta. Paviršius lygus. Augavietės labai turtingos laikinai užmirkusios, vietomis pelkinės.
Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Girkančių-Tyrelio miškų 62 % yra ūkiniai, 37 % apsauginiai, 1 % ekosistemų apsaugos. Kultūrinės kilmės medynų 15 %. beržynų yra 40 %, eglynų 24 %, pušynų 15 %, juodalksnynų 8 %, baltalksnynų 6 %, drebulynų 3 %, uosynų 4 %. Jaunuolynai sudaro 22 %, pusamžiai medynai 41 %, bręstantys 21 %, brandūs 16 %. Medynų viduramžius 51 m., bonitetas 1,9, skalsumas 0,7, tūris 180 m³/ha.
Miškuose gausu stambiųjų kanopinių žvėrių, nuolat gyvena vilkai. Yra plėšriųjų paukščių, tetervinų, gervių ir kt. gyvūnų. Girkančių, Karniškių ir Mūšos tyrelio pelkės paskelbtos telmologiniais draustiniais.[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1944 m. antrosios pusės Girkančių-Tyrelio miškuose veikė Lietuvos partizanų būriai, kurie buvo prijungti prie Vytauto Didžiojo rinktinės. Nuo 1946 m. rugsėjo rinktinė priklausė Kęstučio apygardai. Po partizanams nesėkmingų 1947 m. vasario 16 d. Dūkto kautynių, kai žuvo rinktinės vadas J. Beloglovas, daugelis partizanų, Vytauto Didžiojo rinktinės likučiai performuoti į Atžalyno rinktinę. 1948 m. vasarą Atžalyno rinktinės štabo nariams perėjus dirbti į Prisikėlimo apygardos štabą, likę partizanai buvo prijungti prie Prisikėlimo apygardos Žaliosios rinktinės. Nuo 1951 m. partizanų aktyvesnių veiksmų Girkančių-Tyrelio miškuose nebuvo.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Brukas. Girkančių-Tyrelio miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 702 psl.
- ↑ Dalius Žygelis. Girkančių-Tyrelio miškai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 703 psl.