Girgždūtė

Koordinatės: 55°41′30″ š. pl. 22°28′56.3″ r. ilg. / 55.69167°š. pl. 22.482306°r. ilg. / 55.69167; 22.482306
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Girgždūtė

Girgžūtė žvelgiant iš pietvakarių
Girgždūtė
Girgždūtė
Koordinatės
55°41′30″ š. pl. 22°28′56.3″ r. ilg. / 55.69167°š. pl. 22.482306°r. ilg. / 55.69167; 22.482306
Vieta Telšių rajonas
Seniūnija Varnių seniūnija
Aukštis 6-7 m
Plotas 150 x 50
Naudotas II tūkstantmečio pradžia - XIII a.
Žvalgytas 1948, 1969
Registro Nr. A1361 / 3484 / AR1207

Girgždūtė, Pagirgždūtis, Girgždūtės kalnas – piliakalnis Žemaitijos aukštumoje Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, prie Pagirgždūčio kaimo, Varnių seniūnija. Piliakalnis vienas didžiausių Žemaitijoje, jo pietrytinė dalis priskirta Kelmės rajono Kražių seniūnijai. Girgždūtė su apylinkėmis nuo 1960 m. yra landšaftinis istorinis draustinis.

Piliakalnio viršūnė
Ženklas kalno papėdėje

Pasiekiamas iš kelio  4617  VarniaiKarklėnai  Kęsuose pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi, pavažiavus 600 m, buvusių fermų teritorijoje pasukus į dešinę pietryčių kryptimi, pavažiavus ir paėjus 1 km kalvos šiaurės rytų šlaitu ir viršumi per mišką einančiu keliuku – yra kelio gale.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas didelės šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi pailgos moreninės kilmės aukštumos aukščiausioje pietrytinėje dalyje, altitudė – 228 m. Šlaitai statūs, viršuje dirbtinai nulyginti. Piliakalnio aikštelė ovali, 150 x 50 m dydžio, viduryje iškili, pietrytiniu galu kiek lenkta į pietus, 5 m žemesne pietrytine dalimi. Aikštelė apjuosta skirtingomis pylimų eilėmis: šiaurės vakaruose – viena, pietryčiuose – dviem. Pietrytinėje aikštelės dalyje 3–3,5 m žemiau aikštelės jos pakraščiuose supiltas 1 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Šiaurės vakarų aikštelės dalyje pylimo aikštelės pakraščiuose nėra. Čia šlaitai viršutinėje 3–3,5 m aukščio dalyje pastatinti, leidžiasi į 2,5–3,5 m pločio, 0,8 m gylio griovį, už kurio supiltas 1–1,8 m aukščio, 6 m pločio pylimas 4–5 m aukščio išoriniu šlaitu. Pietrytinėje dalyje šis pylimas yra 6 m žemiau aikštelės kraštuose esančio pylimo, irgi 1 m aukščio, 8 m pločio. Išorinis šlaite esančio pylimo šlaitas pereina į natūralius kiek mažiau stačius kalvos šlaitus. Tokiu būdu pietrytinė aikštelės dalis įtvirtinta dviem pylimais ir tarp jų esančiu grioviu, o šiaurės vakarų – tik grioviu ir pylimu, jo nėra tik šiaurės vakarų kampe.[1]

Kalno šlaitus dengia tamsūs eglynai
Geodezinio ženklo liekanos ant viršūnės

Piliakalnis apardytas arimų. Aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę lapuočiais.

Žemesniosios kalvos, kuri yra Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, 750 m į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, viršūnėje yra 100x50 m dydžio užpelkėjusi dauba, buvusio ežerėlio vieta, dabar nusausinta. Manoma čia buvus šventvietę. Apie šią vietą yra išlikę padavimų – apie paskandintus lobius, prasmegusią bažnyčią ir kt. Pasak vieno jų, senovėje čia buvo aukojami avinai (Avinkalnis). Po Žemaitijos krikšto apylinkių gyventojai dar ilgai slapčia naktimis čia aukojo aukas, gėrė ežerėlio vandenį ir juo prausėsi. 1927 m. minima, kad antrą Sekminių dieną apylinkių gyventojai ant Girgždūtės susirinkę linksminosi.[2]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1948 m. ir 1969 m. atliko Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas II tūkstantmečio pradžia – XIII a.

Aplinkiniai piliakalniai

Getautės piliakalnis 23 km
Paplienijos piliakalnis 23 km
Sprūdės piliakalnis 8 km
Moteraičio piliakalnis 5 km
Girnikų piliakalnis 34 km
Kalniškių piliakalnis (Vaiguva) 26 km
Pagirgždūčio piliakalnis 2 km
Šiuraičių piliakalnis 20 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Burbaičių piliakalnis 33 km
Papilio piliakalnis 14 km
Medvėgalis 7 km Kaltinėnų piliakalnis 18 km
Gegužkalnis 24 km
Medžiokalnis 16 km
Gudelių piliakalnis 24 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 65 (Nr. 220)
  2. Vykintas VaitkevičiusGirgždūtė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 50 psl.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p. 190
  • Kultūros paminklų enciklopedija. V. 1998. T. 2.
  • Liudvikas Kšivickis. Žemaičių senovė. Kaunas, Marijampolė, 1928.
  • Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернии. Вильна, 1899. c. 146.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]