Džiovanis Činis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Giovanni Cini)
Džiovanis Činis
it. Cini Giovani
Gimė 1495 m.
Settignano, Toskana, Italija
Mirė 1564 m. (~69 metai)
Krokuva arba Vilnius
Tautybė italas
Tėvas Matteo di Cini
Motina Margharetha di Gabrielli di Giovanni Bighelari
Sutuoktinis (-ė) Magdalena
Vaikai sūnus Severinas, duktė Kotryna
Veikla italų architektas, dirbęs Lietuvoje

Džiovanis Činis (it. Cini Giovani, de Cino, de Cinno; g. 1495 m. Settignano, Italija – m. 1564 m. Krokuvoje arba Vilniuje) – italų architektas ir skulptorius.[1]

D.Činio architektūros ir skulptūros kūriniams yra būdingos brandžiojo Toskanos Renesanso požymiai: orderių, kupolo naudojimas, harmoningos kompozicijos, tipiška renesansinė ornamentika (Lenkijoje ir Lietuvoje šis dailininkas specializavosi skulptūrinių reljefų kūrime).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

15041519 m. gyveno Sienoje. Manoma, kad čia galėjo mokytis ir dirbti Lorenzo da Mariano (Marrinos) aplinkoje[2].

1519 m. rugpjūčio 4 d. atvyko į Krokuvą ir dirbo Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dvare.

Nuo 1534 m. nuolat lankėsi ir dirbo Vilniuje, apie 1545 m. čia apsigyveno (šaltiniuose vadinamas karališkuoju architektu ir akmentašiu – murator lapicida regius[3]).

Bendradarbiavo su kitais italų dailininkais – Bartolomeo Berrecciu, Bernardu da Gianotisu, Giovanni Maria Padovanu, broliu Baltramiejumi (Bartolomeo Senensis).

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jogailos antkapinis paminklas Vavelio katedroje. Baldakimo autorius D.Činis (1519–1524 m.)
  • 1519 m. – Jogailos antkapio baldakimas (pagal Bartolomeo Berrecci projektą) Vavelio katedroje;
  • 1524 m. – Žygimantų koplyčios vidaus dekoras;
  • 1532–1534 m. – Plocko katedros rekonstrukcija;
  • 1533–1540 m. – Lenkijos kanclerio Kristupo Šydloveckio antkapis Opatuvo bažnyčioje (kartu su B. de Gianotisu);
  • 1534–1557 m. – Vilniaus katedros rekonstrukcija (pristatytos naujos Vilniaus vyskupų Jono Žygimantaičio, Pauliaus Alšėniškio koplyčios; perstatyta Karališkoji-Montvydų koplyčia; sumūryti nauji navų skliautai; dalis skliautų vidurinės navos centre yra išlikę iki šiol);
  • 1545–1546 m. – Vavelio katedros didysis medinis altorius (dabar Bodzentyno bažnyčia);
  • 1546–1552 m. – karalienės Elžbietos antkapis Vilniaus katedroje (neišlikęs);
  • 1546–1548 m. – Vilniaus Žemutinės pilies statybos;
  • 1553 m. – Šv. Onos ir Barboros bažnyčia Vilniuje (nebaigta, išlikę tik pamatai ir atskiros puošybinės detalės).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1, Vilnius, 2005, p. 86-88
  2. Ten pat, p. 87.
  3. Ten pat.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]