Giovanni Battista Pergolesi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Džovanis Batista Pergolezis
Pergolesi.jpg
Spėjamas Pergolezio portretas
Gimė: 1710 m. sausio 4 d.
Mirė: 1736 m. kovo 16 d. (26 metai) ?
Veikla: italų XVIII a. pr. vėlyvojo baroko kompozitorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Giovanni Battista PergolesiVikiteka

Džovanis Batista Pergolezis (it. Giovanni Battista Pergolesi, 1710 m. sausio 4 − 1736 m. kovo 16 d. ?) – italų vėlyvojo baroko kompozitorius. Operų kūrėjas. Žymiausiu jo kūriniu įvardijama religinė kantata „Stabat mater“ C minore. Viena populiariausių jo kūrinių yra opera „Tarnaitė − ponia“ (La serva padrona) – komiškos operos (opera buffa) pavyzdys.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Džovanis Batista Pergolezis gimė 1710 m. sausio 4 d. Džezyje, Umbrijoje. Gyvenimo metu jis buvo vadinamas pravarde pagal gimtojo miesto pavadinimą ir pagal giminės Draghi pavardę. Pavardė Pergolezis kilusi nuo miesto Pergolos, kuriame giminė gyveno pakol persikėlė į Džezį. Būsimo kompozitoriaus tėvas Francesco Andrea Draghi-Pergolesi prižiūrėjo kilmingųjų savininkų žemes Džezio apylinkėse. Mama – Anna Vittoria Giorgi. Pergolezis nuo pat vaikystės buvo labai silpnos sveikatos. Jis turėjo du brolius ir seserį, kurie visi mirė būdami dar mažais vaikais. Pergolezio ankstyvųjų mokslų aplinkybės menkai žinomos. Tikriausiai jis mokinosi pas Džezio kapelmeisterį Francesco Santi, smuiko − pas Francesco Mondini.[1] Su markizo Cardolo Maria Pianetti parama išvyko mokytis į Neapolio Poveri di Gesù Cristo konservatoriją. Kada tai tiksliai įvyko – nežinoma. Pergoleziui turėjo būti tuo metu iki 15 m. Konservatorijoje jis mokėsi pas Gaetano Greco, Leonardo Vinci ir Francesco Durante. Už mokslus mokėti nereikėjo, nes jis dainavo konservatorijos berniukų chore, vėliau smuikavo.

Pirmoji Pergolezio oratorija (dramma sacro) „Šv. Giuljelmo atsivertimas ir mirtis“ (La conversione e morte di San Guglielmo) pristatyta 1731 m. pavasarį Šv. Angelo didžiajame (Sant’Agnello Maggiore) vienuolyne. Oratorija tikriausiai buvo sėkminga, nes žinoma, kad ji buvo atliekama dar po Pergolezio mirties. Iškart po premjeros Pergolezis vasarą baigė mokslus konservatorijoje. Pirmoji pasaulietinė opera „Salustia“ buvo pastatyta 1732 m. sausį. Ji buvo nesėkminga, tačiau jaunojo kompozitoriaus talentą pastebėjo princas Ferdinando Colonna Stigliano, kuris skyrė Pergoleziui kapelmeisterio postą savo kapeloje. Sekanti opera „Lo frate ‘nnamorato“, parašyta neapolietišku dialektu, buvo sėkminga. Pergolezis rašė muziką keletui festivalių Šv. Emidijaus garbei tuo metu, nes po 1731 ir 1732 m. žemės drebėjimų Neapolio miestas prašė šio šventojo pagalbos. Po žemės drebėjimų Neapolio teatrai buvo uždaryti. 1733 m. rugsėjį buvo pastatyta Pergolezio opera „Il prigionero superbo“ naujai atsivėrusiuose teatruose. Vienu garsiausių Pergolezio kūrinių tapo komiška opera, intermezzo tipo „La serva padrona“.

1734 m. vasarį Pergolezis buvo paskirtas Neapolio miesto kapelmeisteriu. Tačiau jau po mėnesio jo patronas Stiljano princas pasitraukė į Romą, nes miesto kontrolę iš austrų perėmė Ispanija. Pergolezis tikriausiai pasekė paskui rėmėją, nes žinoma, kad jo mišios buvo atliktos 1734 m. gegužės mėnesį Romos San Lorenzo in Lucina bažnyčioje. Šį mišių atlikimą rėmė Madalonio kunigaikštis, kurio kapelmeisteriu Pergolezis buvo paskirtas netrukus. 1734 m. birželį Pergolezis grįžo į Neapolį ir buvo paprašytas sukurti operą karaliaus Karolio motinos gimimo dienos spalio 25 proga. Ši opera „Adrianas Sirijoje“ (Adriano in Siria) laikoma viena geriausių Pergolezio. Maždaug tuo metu San Bartolomeo teatro kuratoriaus laiške minima, kad Pergolezis nebepopuliarus tarp vietinės publikos. Greičiausiai dėl to Pergolezis patraukė į Romą. 1735 m. jis parašė operą „L’Olimpiade“ Tordinona teatrui Romoje. Tačiau jos atlikimas buvo toks prastas, kad, anot pasakojimų, kažkas iš žiūrovų pasirodymo metu paleido apelsiną ir pataikė Pergoleziui į galvą. 1735 m. vasarą Pergolezis rimtai susirgo, parašė sėkmingą komišką operą „Il Flaminio“ atlikimui Neapolyje. Šios operos librete minima, kad Pergolezis dirbo tuo metu vargonininku.

1736 m. liga Pergolezį privertė pasitraukti į pranciškonų kapucinų vienuolyną Pocuolyje šalia Neapolio. Prieš išvykdamas jis padovanojo savo turtą tetai ir namų ūkvedei Cecilia Giorgi. Vienuolyne prieš pat savo mirtį Pergolezis parašė garsiausiais jo kūriniais įvardijamus religinius „Stabat mater“ ir „Salve regina“. Džovanis Batista Pergolezis mirė 1736 m. kovo 16 d. Pocuolyje (kitais teigimais – kovo 15 ar kovo 17). Palaidotas bendrame vargšų kape prie Pocuolio katedros. Spėjama mirties priežastis – tuberkuliozė. Markizas Domenico Corigliano di Rignano, kuris tuo metu turėjo „Stabat mater“ rankraštį, pasirūpino atminimo lentelės patalpinimu katedroje. Vėliau lentelė perkelta į katedroje Pergoleziui skirtą atminimo koplyčią.[2]

Pergolezis nebuvo vedęs, vaikai nežinomi. Anot romantiškos istorijos, kompozitorius buvo įsimylėjęs kilmingųjų dukterį Maria Spinelli, kuriai šeima uždraudė už jo tekėti. Maria mirė 1735 m. dėl „sudaužytos širdies“. Po Pergolezio mirties kompozitoriaus populiarumas staiga išaugo ir atsirado leidėjų, kurie, norėdami gauti papildomų pajamų, Pergolezio vardu išleisdavo anoniminius kūrinius, todėl egzistuoja daug abejonių nustatant tikrąjį Pergolezio kūrybinį palikimą. Apie 320 kūrinių priskiriama Pergoleziui, tik 32 iš jų yra patvirtinti išties autentiškais. Iš vienuolikos Pergolezio rankraščių žinomi 8 kūriniai.[3]

„Stabat mater“ (Didi motina), kurios rankraštis išlikęs, parašyta C minore, skirta soprano ir alto vokaliniam duetui ir styginiams. Kūrinyje atpasakojamos įsivaizduojamos Mergelės Marijos kančios ties nukryžiuotu Kristumi. Tai tikriausiai pats paskutinis kompozitoriaus kūrinys, labiausiai pripažintas[4] ir vienas iš dažniausiai atliekamų baroko klasikinės muzikos kūrinių. Jis buvo parašytas Neapolio Santa Maria dei Sette Dolori bažnyčios kilmingųjų bendruomenei, kad pakeisti Alessandro Scarlatti to paties pavadinimo kūrinį. Žanas Žakas Ruso kūrinio įvedančią partiją pavadino pačia puikiausia ir jaudinančia dueto partija, parašyta bet kurio kompozitoriaus.[5] Opera „Tarnaitė − ponia“ pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1976 m. balandžio 5 d. (rež. Vlada Mikštaitė).[6]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Oxford Music Online
  2. Oxford Music Online
  3. Francesco Degrada. „Pergolesi studies“, t. I. Pendragon Press, − 1986, p. 6
  4. „Stabat Mater“. Courier Dover Publications, − 1997. Introduction
  5. Francesco Degrada. „Pergolesi studies“, t. I. Pendragon Press, − 1986, p. 3
  6. opera.lt

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Giovanni Battista Pergolesi – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka