Gesatai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Gesatai (lot. Gaesatae; gr. Γαισάται) – didelė galų karių grupė, kuri buvo įsikūrusi Alpėse ties Ronos upe ir kuri kovėsi prieš Romos respubliką 224 m. Telamono mūšyje.

Graikų istorikas Polibijus rašė, kad pavadinimas gaesatae reiškė 'samdiniai'[1] nors kai kurie šių laikų mokslininkai, lygindami pavadinimą su sen.airių gáe 'ietis; akstis'[2], teigė, kad jis reiškė 'ietininkai', ir lygino jį su viduramžių airių fianais, kurie buvo nedidelės bežemių jaunų vyrų kariaunos, veikusios nepriklausomai nuo to meto karalysčių.[3]

Pagal Polibijaus aprašymą Cizalpinės Galijos bojai ir insubrai sumokėjo Konkolitano (Concolitanus) ir Aneroesto (Aneroëstes) vadovaujamiems gesatams didelius pinigus, kad gesatai kautųsi prieš romėnus, kas turėjo būti atsakas į ankstesnės galų teritorijos Piceno kolonizaciją. Artėdami prie Romos galai įveikė ir sutriuškino Romos kariuomenę[4], bet atvykus konsulo Liucijaus Emilijaus Papo (Lucius Aemilius Papus) vadovaujamai kariuomenei galai paklausė Aneroesto patarimo atsitraukti išsigabenant surinktą karo grobį. Papas juos persekiojo, o konsulo Gajaus Atilijaus Regulo (Gaius Atilius Regulus) vadovaujami daliniai užkirto gesatams kelią ties Telamonu (Etrurija).[5].

Polibijus aprašė, kaip kovėsi gesatai: jie kovėsi nuogi (kiti galai kovėsi dėvėdami kelnes ir lengvus apsiaustus), tiek dėl didelio pasitikėjimo savimi, tiek nenorėdami, kad drabužiai kliūtų už spygliuotų krūmokšnių.[6].
Diodoras Sikulas (Diodorus Siculus) taip pat rašė, kad dalis galų kovėsi nuogi, pasitikėdami gamtos apsauga.[7]. Šių tvirto sudėjimo nuogų karių pasirodymas ir jų trimitų bei karo šūkių garsai išgąsdino romėnus, tačiau gesatų maži skydai prastai saugojo nuo romėnų aksčių, tad gesatai buvo nublokšti atgal, o jų sąjungininkai išžudyti.[8] Konkolitanas buvo paimtas į nelaisvę. Aneroestas su keliais pasekėjais pabėgo.[9]

222 m. gesatus vėl nusamdė, bet galų pajėgas Klastidijaus mūšyje (Battle of Clastidium) Insubrijoje sunaikino romėnų kavalerija.[10] [11]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Polybius, Histories 2:22.1
  2. Dictionary of the Irish Language, Compact Edition, Royal Irish Academy, 1990, p. 352
  3. James MacKillop, Dictionary of Celtic Mythology, Oxford University Press, 1998, pp. 217–218
  4. Polybius, Histories 2.:5
  5. Polybius, Histories 2:26-27
  6. Polybius, Histories 2:28.3-7
  7. Diodorus Siculus, Historical Library 5.30
  8. Polybius, Histories 2:29.5-30.9
  9. Polybius, Histories 2:31.1-2
  10. Polybius, Histories 2.34
  11. Plutarch, Marcellus, 6-7